Akmenės krašto muziejus Akmenės krašto muziejus
  Apie mus |Padaliniai |Kontaktai |Finansinės ataskaitos |Viešieji pirkimai |Dokumentai
Svetainės medis mail Akmenės krašto muziejus
LtIRuIEn
Žymūs žmonės
a a   a
Marija Lastauskienė


Marija Lastauskienė (1872–1957 m.) – rašytoja.

 

Kalbant apie Lazdynų Pelėdos kūrybą, dažniausiai turima galvoje ir analizuojama vyresniosios iš seserų Ivanauskaičių – Sofijos Pšibiliauskienės – kūryba. Penkeriais metais jaunesnei Marijai Lastauskienei likimas lėmė sulaukti ilgesnio amžiaus, ir parašė ji daugiau stambių kūrinių, pirmiausia – romanų. Tačiau jos kūriniai gal ne tiek įtaigūs ir emocionalūs, nes dalis jų sesers išversti iš lenkų kalbos, o jų veiksmas dažniau plėtojamas miestuose, provincijos skaitytojui menkiau pažįstamoje aplinkoje. Daugiau kaip pusę amžiaus Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos rankraštynuose pragulėjo ir tik 1996 m. buvo išspausdintas Marijos paskutinis romanas, beje, parašytas jau lietuviškai, „Praeities šmėklos“.

Marija į pasaulį atėjo Šiauliuose, kur tėvai ilgesniam laikui apsistojo grįždami iš Vokietijos, po nutrauktų tėvo Nikodemo Ivanausko studijų Miuncheno dailės akademija. Į suremontuotą Paragių sodybą šeima Mariją atsivežė jau penkerių metų mergaitę. Čia ji augo dešimtmetį, kol, eidama šešioliktuosius, buvo išsiųsta mokytis siuvėjos amato į Šiaulius, o dar po trejų metų išvyko į Varšuvą, pas tetą, kuri turėjo privačią siuvyklą bei rankdarbių dirbtuvę.

Dar po devynerių metų Marija išvažiavo darbo ieškoti į Peterburgą, čia irgi laukė toks pat sunkus ir menkai atlyginamas triūsas Paršukovo papuošalų dirbtuvėje. Literatūrinę kūrybą pradėjusi anksti, nuo 17 ar 18 metų, Peterburge dirbdama 12 valandų, ji apskritai nebeturėjo galimybių rašyti. Tačiau suartėjo su socialdemokratinėmis nuotaikomis užsikrėtusių studentų bendruomene, 1903 m. ištekėjo už aktyviai socialdemokratines idėjas propagavusio studento iš Baltarusijos, dešimčia metų jaunesnio V. Lastausko. Caro valdžiai ėmus represuoti 1905 m. sukilimo dalyvius bei agitatorius, šeima pasitraukė į Paragius. Mariją kurį laiką dirbo kaip keliaujanti siuvėja, yra žinoma, kad darbavosi Pavirvytės dvare, Paulavičių šeimoje. Matyt, yra dirbusi ir Santeklių dvare, nes pažino ir viename iš savo kūrinių, apysakoje „Karalaitė Lėlė“, sakoma, pavaizdavo šiame dvare užaugusią talentingą menininkę, audėją Oną Bagnickaitę.

Skurdo užguita, M. Lastauskienė netrukus išvažiuoja uždarbiauti į Rygą, apie 1907 m. persikelia į Vilnių. Čia galėjo daugiau laiko skirti kūrybai, praaugo dukterys, tačiau šeima iširo. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse abi seserys vėl sugrįžo į Paragius. Buvo vegetarė, gailėdavo gyvūnų.

Kaip ir seseriai Sofijai, Marijai Lastauskienei Paragiuose irgi buvo liūdesio dienos. Palaidojo 1918 m. motiną, paskui – brolį Gustavą, 1926 m. į Tryškių kapines išlydėjo seserį Sofiją ir liko slaugyti jau garbaus amžiaus sulaukusio tėvo. Tėvą Mariją slaugė ir karšino iki jo mirties 1931 m. sausio 23 d. Paragiuose ji parašė bene stambiausius savo kūrinius – romanus „Šviesuliai ir šešėliai“ bei „Šiaurės sostinėje“, pagrįstus Peterburgo prisiminimais. Klausydamasi tėvo pasakojimų, apie 1930 m. parašė paskutinį savo romaną „Praeities šmėklos“, kuris parengtas spaudai ir išleistas tik 1996 m. Apie šį savo gyvenimo tarpą M. Lastauskienė pati yra rašiusi „Mano vargai vis nesibaigė. Tėvas, sulaukęs gilios senatvės, visai įgulė. Ilgais vakarais, sėdėdama prie jo lovos, daug kalbėdavau su juo. Jis man daug papasakojo apie mūsų šeimos praeitį, ir, besiklausydama jo pasakojimų, parašiau romaną „Praeities šmėklos“. Artimieji jame atpažįsta ir tėvą N. Ivanauską, ir nemažai kitų tikrų šio krašto gyventojų, dalyvavusių 1863 metų sukilime. Jaunesniajai dukrai Stasei ištekėjus už melioracijos inžinieriaus Kazio Matulio, šeima persikėlė į Kauną, netrukus ten apsigyveno ir motina.

Nepaisant savo senyvo amžiaus, Marija Lastauskienė noriai dalyvaudavo Telšių literatų susiėjimuose, važiuodavo į jaunesnių kūrėjų rengiamus literatūrinius vakarus. Ir to meto nuotraukose ji vis juodais rūbais, kuriuos vilkėjo nuo motinos mirties kol pati išėjo iš šio pasaulio. Paskutinį dešimtį rašytoja gyveno Kaune, ten mirė ir palaidota.

Kad Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu pasirašinėja dvi autorės, seserys Ivanauskaitės, ilgai Lietuvoje nežinota, šią paslaptį tik apie 1930 m. atskleidė Liudas Gira. Net patyrę ir akyli literatūros kritikai ne visuomet nustato, kuris kūrinys parašytas Sofijos, o kuris Marijos. Neabejotina, kad seserys viena kitą papildė, dalijosi savo gyvenimo patyrimu ir dvasiniais pergyvenimais, gal – ir kūrybiniais sumanymais. Abi seserys buvo iš esmės savamokslės, tačiau puikiai mokėjo lietuvių kalbą, rašė vaizdingai, įtaigiai, gyvai.

Teksto autorius Leopoldas Rozga

   Atgal
 
Interneto svetainių kūrimas Svetainių kūrimas optimizavimas seo paslaugos