Akmenės krašto muziejus Akmenės krašto muziejus
  Apie mus |Padaliniai |Kontaktai |Finansinės ataskaitos |Viešieji pirkimai |Dokumentai
Svetainės medis mail Akmenės krašto muziejus
LtIRuIEn
Žymūs žmonės
a a   a
Paulius Normantas

Paulius Normantas – keliautojas (1948–2017 m.).

Nurijau tris kartus po tris gurkšnius iš šulinio,

Kurio vandenį gėriau vos gimęs.

Virš tamsių gimtinės miškų kabėjo debesys.

Taip aš pasiruošiau ilgai kelionei į Himalajus.

Šiose eilutėse – jų autoriaus Pauliaus Normanto santykis su tėviške ir su Tolimųjų Rytų pasauliu. Daugelyje šaltinių ir spaudos publikacijų Paulius nurodydavo, jog gimęs Žemaitijoje, tad nedažnas ir žinojo, kad jo gimtinė – Papilės kraštas. „–Gimiau netoli Papilės miestelio, Kalniškiuose, 1948 m. birželio 8-osios naktį. Mama sakė, kad tuomet labai žaibavo“, – prisimena keliautojas. Pauliaus tėveliai buvo mokytojai, rūsčiais pokario metais atkelti į Papilę. Čia susipažino, susituokė. Jauna šeima buvo perkelta į Kalniškius, į seną Beresnevičių dvarą ant Ventos upės skardžio, o mokytojavo čia įkurdintoje Urbonaičių pradinėje mokykloje. Paulius prisimena buvęs ketverių metukų, kai į pastatą trenkė žaibas, išplėšęs gabalą betono iš prieangio aslos ir padegęs senus laikraščius bei apsvaiginęs prie namų sėdėjusią mamą. Laimė, gaisro pavyko išvengti. Kai po ilgų kelionių grįžta į Lietuvą ir lanko artimuosius, Paulius stengiasi užsukti ir į Kalniškius – pastovėti prie buvusios mokyklos ir atsigerti iš senojo šulinio.

Po Kalniškių tėveliai 6 m. gyveno Joniškio rajone, o 1959 m. gavo paskyrimą į Viekšnius. Šeima apgyvendinta buvusiuose Biržiškų šeimos namuose. Paulius 1965 m. baigė Viekšnių vidurinę mokyklą, studijavo Kauno politechnikos institute, bet persigalvojo ir studijas tęsė Vilniaus universitete. Kaip diplomuotas ekonomistas, 1974 buvo paskirtas Kėdainių rajkoopsąjungos prekybos bazės direktoriaus pavaduotoju.

Tačiau tuomet į jo sielą pasibeldė kelionių šauksmas. Po dešimties mėnesių jis metė darbą ir netrukus išvyko į pirmąją kelionę Abchazijon. Paskui buvo šešeri metai kelionių po Rusijos šiaurę, po bekraščius Sibiro tolius iki pat buvusių Japonijos salų. Jį sudomino nykstančios, savo kalbą ir tapatybę beprarandančios suomių ugrų tautelės.

Paskui Paulius vedė vengrę, šioje šalyje išleido pirmąjį fotografijų albumą „Išdžiūstantys šaltiniai“, yra padovanotas Vengrijos „Pro Cultura Hungarica“ (1992 m.), Rudolfo Balogho (1997 m.), medaliais bei Vengrijos Respublikos Riterio kryžiumi (2006 m.), išleidusiam albumą „Budos vaikai“, 1999 m. Pauliui įteiktas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinas, o 2007 m. už meninę kūrybą jam paskirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija. Jis yra Lietuvos žurnalistų sąjungos, Tarptautinės žurnalistų ir Vengrijos kūrėjų asociacijos narys. Dabar (2009 m.) apie 20 metų Paulius Normantas siela ir kūnu dažniau būna Azijoje, dažniausiai Himalajuose. Kelionių maršrutai jį yra nuvedę ir į Vietnamą, Kampučiją, Butaną, Ceiloną, Indoneziją, net Polinezijos salyną.

Po ilgų ir sekinančių kelionių Paulius stengiasi pavogti pats iš savęs laiko ir atkakti į gimtinę. Papilės kalnelyje, senosiose kapinėse, ilsisi tėvai. Mokytojas Valerijus Normantas tragiškai žuvo dar jaunas. Mama mirė 1994-aisiais, kai sūnus buvo Tibete.

Kodėl Tibetas, kodėl Rytai, o ne Lietuva? Anot Pauliaus, jis Lietuvai neskolingas. Dar sovietmečiu jo rengtos Vengrijoje fotografijų parodos buvo tarsi Lietuvos langas į pasaulį. Nors vadina save Budos kareiviu, Paulius gali būti laikomas ir Lietuvos atstovu, keliaujančiu ambasadoriumi tuose tolimuose kraštuose.

P. Normantas neslepia, kad ir jam skirtą gyvenimą norėtų užbaigti ten, pamiltame Tibete. Jau kaip sėslus gyventojas. Jis pripažįsta, kad kelionės išvargina, kad jos kupinos pavojų. Šiurpią 2005-ųjų žiemą, kai Azijos pakrantes nusiaubė milžiniškas cunamis, Paulius buvo ten. O kur 1994-ieji, kai Tibete buvo įmestas į kalėjimą, provokuojamas pažeisti tenykščius genocidą įtvirtinusius įstatymus. Stokodamas lėšų patogesniam buvimui, nakvoja tokiuose pat nameliuose, kaip ir narkomanai ar nusikaltėliai, ir sugeba tokiomis sąlygomis dirbti savo darbą. Sukauptas apie 80 tūkstančių nuotraukų archyvas, kurį dar reikės susisteminti, apibendrinti. Pajuokauja, jog iškamuojanti jo nuolatinė meilužė – fotografija, per parą atimanti po 25 valandas. Dabar į antrą vietą iškelia naują meilę – poeziją, mat 2005 m. išleido japoniško griežto stiliaus eilėraščių – haikų knygą. Haiko pirma ir trečia eilutė privalo būti 5 skiemenų, vidurinė – 7. Septyniolikoje skiemenų turi sutilpti ir brandi mintis, ir apibendrinimas, ir vaizdas – kaip šiame trieilyje: Naktiniai drugiai, / Jie skaito mano sapnus - / Tikri bičiuliai.

Paulius Normantas sako turįs tris jam skirtas misijas: pirmąją įvykdė fiksuodamas suomių ugrų tauteles. Antroji tęsiasi dabar. O trečioji niekad nesibaigs, nes yra svarbiausioji – mokytis tėvų kalbos, kultūros, tradicijų, likti lietuviu daugiakalbiame pasaulyje.

Kaip keliautojas bendrauja Rytų kraštuose? Paulius moka vokiečių, anglų, vengrų, rusų kalbas ir gimtąją lietuvių; Rytų šalys – buvusios anglų kolonijos, tad susikalbėti įmanoma. Neatsisako vilties išmokti kurios nors iš Indijos kalbų.

O kaip sekasi apsiginti nuo vienatvės? „ – Žinai, kartą to paties paklausė sūnus. Kol mano širdyje nebuvo Dievo, tikrai pasijusdavau vienišas“, – Paulius prisipažįsta esąs praktikuojantis katalikas. O išsaugoti tėvų tikėjimą labiausiai padėję du asmenys: Tėvas Stanislovas, kadaise palaiminęs Paulių į pirmąją kelionę ir padovanojęs iki šiol jį visur lydinčią maldaknygę, bei Dalai Lama, kuris ar ne vienintelis iš Rytų mokytojų ragina europiečius neatsisakyti tėvų religijos ir nepasinerti į budizmą. Kai atsiduria ypač grėsmingo pavojaus akivaizdoje ar kai tampa ypač sunku, Pauliui prieš akis iškylantys Papilės bažnyčios bokštai (čia jis gavęs Krikšto sakramentą) ir Vilniaus Šv. Mykalojaus bažnyčia, kurioje pašventintą kryželį žemaitis nuo Papilės visuomet nešiojasi arti širdies. Tėviškei duoklę atidavė, 2001 m. išleisdamas albumą „Neringos kopos. Žemaičių laidotuvės. Kryžių kalnas. Orvidų sodyba“. Šio albumo skyrius apie žemaitiškas laidotuves – vien iš Papilėje bei Viekšniuose kadaise užfiksuotų vaizdų.

Teksto autorius Leopoldas Rozga

 

   Atgal
 
Interneto svetainių kūrimas Svetainių kūrimas optimizavimas seo paslaugos