Krašto vietovardžiai

AKMENĖS RAJONAS (1950-2020)

Akmenės rajonas sudarytas 1950 m. iš buvusių Mažeikių ir Šiaulių apskričių teritorijų. Akmenė, Kruopiai, Papilė iki 1950 m. buvo valsčių centrai, dar buvo Vegerių valsčius - 1947-1950 m. Po 1950 m. administracinės teritorinės reformos sudarytos apylinkės, tačiau ir jų teritorijos keitėsi.  Akmenės valsčiui perduotos kai kurios Mažeikių, Žagarės ir Kuršėnų rajonų apylinkės. Vengiant nuolatinio kartojimosi, sąvade teritorijos nurodomos dabartine, nuo 1995 m. įtvirtinta tvarka: Akmenės, Kruopių, Naujosios Akmenės kaimiškoji, Naujosios Akmenės miesto, Papilės ir Ventos seniūnijos.

Akmenės krašto upių ir kitų vandenų vardai (hidronimai)

Agluona – upė, kairysis Vadaksties intakas. Ilgis 23,4 km, baseino plotas 188 km². Ištakos AB „Akmenės cementas“ teritorijoje. Teka į šiaurės vakarus per Gaudžiočių, Agluonų, Kivylių kaimus. Aukštupyje 15,9 km vaga sureguliuota. Pavadinimas kildinamas. iš liet. Aglė – eglė. (LE, AV, VLE)
Akmenės tvenkinys – nevalstybinis vandens telkinys Akmenės miesto šiaurinėje dalyje, 1,7 km nuo Akmenupio žiočių. Yra dvi 240 ir 220 m bevardės atšakos. Plotis iki 110 m, plotas 1,7 ha. (LT)
Akmenupis – upelis Akmenės seniūnijoje, dešinysis Dabikinės intakas. Ilgis 3,8 km, baseino plotas 14,7 km². Įteka į Dabikinę 8,9 km nuo jos žiočių. Pavadinimas kildinamas iš liet. akmuo. (AV, LU)
Alkupis – išnykęs upeliukas Papilės seniūnijoje, dešinysis Ventos intakas, dokumentuose nebežymimas.

AKMENĖS SENIŪNIJA

Akmenės seniūnijos miškų vardai

Adomiškių miškas – valstybinis apie 250 ha miškas į šiaurę nuo buvusių Adomiškių ir Gaugarių kaimų. Pavadinimas parėjęs nuo į pietus buvusio Adomiškių palivarko.
Akmenės pušynas (kt. pavadinimas: Dabikinės pušynas) – miškas abipus Dabikinės upės, į pietvakarius nuo Akmenės. Dešinėje kelio Akmenė – Daubiškiai pusėje vyrauja pušų jaunuolynai. Teritorijoje yra vasaros estrada. Didelė dalis patenka į Gamtos ir kultūros parką. Pavadinimas gal nulemtas Akmenės miesto kaimynystės.
Smiltinės miškas – apie 30 ha medynų palei Akmenės – Naujosios Akmenės plentą ir Dabikinės upės slėnio šlaituose.
Sprogiškės miškas – apie 300 ha miškas į šiaurę nuo Kamanų aukštapelkės, kairiajame Kirgaus upelio krante. Pavadinimas gali būti pasisavintas nuo Sprogiškės kaimo.
Šnypštinė – kitas (nedokumentinis) Antanavos miško pavadinimas.

Akmenės seniūnijos gyvenamųjų vietų  ir jų smulkių objektų vardai (oikonimai ir mikrotoponimai) 1935 – 1938 m.

Adomiškės – kaimas, buvęs palivarkas netoli Akmenės miesto.
Vietovardžių paaiškinimai. Istorijos ir tautosakos fragmentai. XIX a. būta miško, kurį įsigijo ir iškirto V. Zubovas, o išvalytame lauke pastatė palivarką, jį tvarkyti pavedė Adomui Daugirdui. Iš pradžių vadintas Adomiškių – Gaugarių palivarku, 1923 m. laikytas dvaru, kuriame buvo 4 ūkiai su 59 gyv. Dvaro žemės 1931 m. išdalintos naujakuriams. Teigta, jog pavadinimas nuo valdytojo vardo.  (LŽV, LAV)

Duomenis pateikė 60 m. amžiaus Juozas Butnorius iš Klyšių kaimo ir Daubiškių kaime gimęs Viekšniuose gyvenantis 73 m. amžiaus Kazys Dargis. Užrašė Klyšių pradinės mokyklos mokytoja Ona Čepauskytė ir tikrintojas Aleksandras Ronkus.

Agluonai – buvęs kaimas 12 km nuo Akmenės, prie Agluonos upės, nuo jos ir pavadinimas. 1977 m.prijungtas prie Medemrodės ir perėmė jos pavadinimą.
Agluonų kaimo smulkūs objektai (mikrotoponimai):
Lieknos – krūmais apžėlusi apie 10 ha pieva į pietus nuo kaimo, buv. Stirbliškių dalis;
Manžūrija – apie hektaro dirbamos žemės sklypas, dėl kurio daug bylinėtasi   „kaip ruskis su japonu“;
Prūdas – 15 ha ganykla kaimo pietuose, kairiame Agluonos krante;
Sonteklis – apie hektaro sklypas tarp Žaro ir Agluonos santakos;
Stirbliškės – apie 8 ha krūmais apėjusi žemė kaimo opietuose, kairiajame Agluonos krante. (LŽV, LAV)

Žinias pateikė Agluonų kaime gimęs ir gyvenantis 45 m. amžiaus Jurevičius. Užrašė Alsių pradinės mokyklos mokytojas Vladas Vaitkevičius.

Dabikinėlė – kaimas (ir buvęs dvaras) 3 km nuo Akmenės, kairiajame Dabikinės upės krante. Minimas XVIII a. pabaigoje kaip Mstislavlio vaivados P. K. Chominskio valda. XIX a. dvarą įsigijo Rusijos generolas A. Merchelevičius; 1932 m. dvaras išparceliuotas ir turi kaimo gyvenamosios vietos statusą. (LAV, LE)
Dabikinėlės kaimo smulkūs objektai (mikrotoponimai):
Ąžuolinė – buvusi karčema prie Akmenės kelio;
Bravoro sietuva – sietuva Dabikinės upėje ties buvusiu dvaru, kitaip dar vadinta „Žydelka“;
Duburkiai – pievos kaimyniniame miške;
Eglių lieknas – pievos kaimyniniame miške;
Jeveniškė – pieva kaimyniniame miške;
Jezavitai – dirbama žemė buvusio dvaro valdų centrinėje dalyje. Neva, seniau čia gyvenę du valstiečiai – Narutavičius ir Stanevičius. Kartą ponas užsimanęs juos nuvaryti nuo žemės, bet kaimynai nepasidavė, supykęs ponas ir pavadinęs juodu jezavitais;
Kadagiai – ariamos žemės plotas, susiformavęs į kaimą buvusio dvaro valdų pietinėje dalyje;
Karosinė – pieva kaimyniniame miške;
Kūliavos sietuva – sietuva Dabikinės upėje ties dvaro sodyba;
Mažoji Dabikinėlė – buvęs dvaras, kurio valdos driekėsi apie 3 km nuo Akmenės; Pavadinimą galėjo lemti tai, kad senovėje Akmenė vadinta Dabikine, o netoliese senas Dabikinės dvaras;
Pastauninkas – buvusi veršių ganykla kaimyniniame miške;
Pociškė – priesmėlio žemės plotas, buvusio dvaro valda. Pavadinimas matyt nuo gyventojų pavardės;
Paryžius – karčema, buvusi į rytus nuo dvaro. Kitas pavadinimas „Ringės karčema“;
Ringės karčema – kitas „Paryžiaus“ karčemos pavadinimas;
Skipariškė – pieva kaimyniniame miške;
Skruzdinė – pieva valstybiniame miške;
Zakrastijoniškė – pieva valstybiniame miške;
Žydelka – kitas „Bravoro sietuvos“ pavadinimas. Toje sietuvoje žydėję daug vandens lelijų. (LŽV, AKŽ, LAV)

Žinias pateikė 60 m. amžiaus Dabikinėlės kaimo gyventojas Jurgis Grėbliauskas bei Kazys Borusas iš Skretiškės kaimo. Užrašė Klyšių pradinės mokyklos mokytoja Ona Čepauskytė ir 1938 m. duomenų tikrintojas Aleksandras Ronkus.

KRUOPIŲ SENIŪNIJA

Kruopių seniūnijos miškų vardai

Apušrotas – apie 82 ha miškas kairėje kelio Kruopiai – Jautmalkiai pusėje. Pavadinimas gali būti nuo epušės medynų.
Bambalų miškas – po II pasaulinio karo daugiausia savaime sužėlęs apie 270 ha miškas Bambalų kaime, kairėje kelio Naujoji Akmenė – Žagarė pusėje. Pavadinimas sutapo su artimiausio kaimo pavadinimu.
Briedynė – miškelis buvusio Saunorių kaimo pakraštyje. Plotas apie 12 ha. Pavadinimo kilmės aiškinimų neužfiksuota, bet gali būti nuo briedžių populiacijos.
Bruknių pelkė – apie 29 ha miškelis prie ištuštėjusio Dovydžių kaimo. Dirvožemis pelkėtas, tad pavadinimo kilmė gali būti nuo bruknienojų.
Dulbių miškas – atskiri nedideli miškeliai ištuštėjusių Apušroto, Grintilčio, Senlaukio ir Dulbių kaimų teritorijoje. Pavadinimas galėjo pareiti nuo artimo kaimo.
Gerkiškių miškas – dalis Girkančių – Gerkiškių miškų, apie 856 ha, abipus kelio Naujoji Akmenė – Šiauliai. Pavadinimas gali būti nuo taip vadinto kaimo kaimynystės.
Girelė – apie 30 ha miškas buvusiame Bražiškių kaime, dešinėje plento Naujoji Akmenė – Šiauliai pusėje, ties jo praplatėjimu. Plotas apie 30 ha. Pavadinimo kilmės aiškinimų neaptikta.

Kruopių seniūnijos gyvenamųjų vietų  ir jų smulkių objektų vardai (oikonimai ir mikrotoponimai) 1935 – 1986 m.

Bambalai – kaimas 7 km nuo Kruopių, praeityje gyveno gausi latvių diaspora.
Bambalų kaimo smulkūs objektai (mikrotoponimai, 1986 m.):
Adomaičio akmuo – didelis akmuo, ant kurio sutilpdavę 7 vaikai;
Adomaičio pieva;
Bambalo keliukas;
Bambalų pieva;
Dieto ąžuolas;
Starkynė – pieva;
Starkynė – 38 ha žemės plotas kaimo pietuose;
Šiurkynė – 19 ha dirbamos –žemės plotas;
Šteinbergo ąžuolas. (BM)

Jautmalkiai – kaimas 6 km nuo Kruopių, prie Naujosios Akmenės – Žagarės kelio.
Jautmalkių kaimo smulkūs objektai (mikrotoponimai, 1986 m.):
Baliukė – 4 ha šlapia pieva kaimo pietuose;
Barsiukų kalnas – įlenktas kalnas kaimo pietų pusėje;
Gudinynė – dirbama žemė, kurioje gyvenęs kalvis Gudinas;
Jonauskynė – dirbama žemė kaimo pietuose;
Klovynė – dirbama žemė kaimo pietuose;
Lieknas pagal Narbūčius – 8 ha plotas kaimo pietuose;
Pieva pagal Vankerį – 6 ha pieva į šiaurę nuo kaimo;
Simonavičynė – dirbama žemė kaimo rytuose;
Vokiečių kalnas – vietovė Apušroto miško viduryje, kur 1914 metais buvęs palaidotas vokietis;
Zolavynė – dirbama žemė kaimo rytuose. (BM)

Kalnelis – kaimas 1 km nuo Kruopių, prie kelio į Menčius.
Kalnelio kaimo smulkūs objektai (mikrotoponimai, 1986 m.):
Anžuolės – 20 ha pieva Girkančių miške, tikėtina, jog pavadinimas nuo savininko Ąžuolo  pavardės;
Barsiukų kalniukas – vieta Girkančių miške;
Dargužo uosynas – vieta Gerkiškių miške;
Kruogas – buvusi karčema;
Šakynos pievos – 96 ha pieva Karniškių miške;
Tukumiškė – 50 ha pieva Girkančių miško 55 kvartale, tikėtina, jog pavadinimas pagal buvusio savininko pavardę;
Tukumiškių akmuo – 3x2 m akmuo Girkančių miške;
Urloviškė – pieva, priklausiusi Orlai;
Viliumiškė – pieva, joje kasant žvyrą aptikta žmonių kaulų;
Žydo karčema. (BM)

Dvarai Kruopių seniūnijos teritorijoje

Bambalų dvaras – neva 120 ha žemės valdęs ūkis Bambalų kaime;
Degulių dvaras – buvęs dvaras Rudeliškių kaime, valdomas Navlicko;
Kanteikių dvaras – valdęs neva 200 ha dvaras, priklausęs Zubovui;
Kruopių dvaras – valdę Puzinai, savininkai vienas kitą nužudė, duktė dvarą pardavė J. Lekiui, kuris jį nugyveno;
Puzino dvaras – kitas neoficialus Kruopių dvaro pavadinimas;
Albrechtavas – kitas Kruopių dvaro pavadinimas;
Paliesių dvaras – ūkis Rudeliškių kaime;
Pastoriaus dvaras – 30 ha ūkis Saunorių II kaime, kur gyveno Alkiškių evangelikų liuteronų parapijos pastoriai, kitaip vadintas Salnoriais;
Salnoriai – kitas Pastoriaus dvaro pavadinimas;
Šimiškio dvaras – ūkis, buvęs Narbūčių kaime;
Vilkaičių dvaras – neva 500, ha žemės valdės ūkis Vilkaičių kaime;
Katavičiaus dvaras – kitas, neoficialus Vilkaičių ūkio pavadinimas. (AVM)

NAUJOSIOS AKMENĖS KAIMIŠKOJI SENIŪNIJA

Naujosios Akmenės kaimiškosios seniūnijos miškų vardai

Alkiškių miškas (k. t. pavadinimas Alkiškių pušynas) – valstybinis apie 100 ha ploto II grupės miškas šalia Alkiškių. Priskirtas miško parkų kategorijai. Pavadinimas nuo Alkiškių kaimo.
Alkiškių pušynas (kitas pavadinimas Alkiškių miškas).
Alsių miškas – apie 10 ha privatizuotas miškas į vakarus nuo Ramučių ir į pietus nuo Klykolių. Pavadinimas nuo ištuštėjusio Alsių kaimo.
Balčiūnija – apie 120 ha privatus lapuočių miškas palei Vėlaičių – Ramučių vieškelį. Spėjama, jog pavadinimas kilęs nuo čia gyvenusio ūkininko pavardės.
Dykpelkės miškas – miškas kairiajame Dabikinės u. krante. Plotas apie 27 ha. Vardo kilmė nežinoma.
Disperencijos miškas –abipus Akmenės – Naujosios Akmenės plento.  Pavadinimo kilmės aiškinimų neaptikta.
Galmančių miškas – ilgas ir siauras apie 150 ha valstybinis miškas tarp Alkiškių ir Pakempinių kaimų, į vakarus nuo Gaušių kaimo. Pavadinimas gal būti nuo kaimo vardo.
Gėpaičių miškas – valstybinis 750 ha miškas prie vieškelio Ramučiai – Vėlaičiai – Vegeriai. Pavadinimas nuo buvusio kaimo. Teritorijoje yra gamtos paminklu laikomas Luokavos kalnas.

Naujosios Akmenės kaimiškosios seniūnijos teritorijoje 1923 m. buvę dvarai

Gaudžiočių dvaras;
Ivanauskių dvaras;
Judrelių dvaras;
Kanteikių dvaras;
Kivylių dvaras;
Šventupių dvaras.  (LAV)

Naujosios Akmenės kaimiškosios seniūnijos gyvenamųjų vietų  ir jų smulkių objektų vardai (oikonimai ir mikrotoponimai) 1935 – 1938 m.

Alsiai – buvęs kaimas 5 km nuo Naujosios Akmenės. Pietiniame pakraštyje Alsa (Žaras) įteka į Agluoną. Spėjama, jog pavadinimas nuo gyventojo pavardės „Alsys“. (LE, LAV, LŽV)
Alsių kaimo smulkūs objektai (mikrotoponimai):
Gaurinė – apie 10 ha ganykla kaimo pietiniame pakraštyje;
Lydumas – dirva kaimo pietryčiuose;
Nendrių lieknas – apie 8 ha kelmynas;
Pjūklelis – žema, medžiais apaugusi pieva palei Žaro upelį;
Zardarža – 5 ha dirva kaimo šiaurėje, palei vieškelį. (LŽV, VŽ)

Duomenis pateikė 40 m. amžiaus Alsių gyventojas Juozas Montvydas. Užrašė Alsių pradinės mokyklos mokytojas Vladas Vaitkevičius.

Aukštieji – ištuštėjęs kaimas prie kelio Ramučiai – Vėlaičiai, apie 2 km nuo Naujosios Akmenės.
Aukštųjų kaimo smulkūs objektai (mikrotoponimai):
Eleriškis – ariama žemė, apie 45 ha, kaimo viduryje;
Juodoji pelkė – apie 8 ha ganyklos plotas kaimo šiaurėje;
Komplieknis – apie 40 ha žema durpinga pieva viduryje kaimo;
Končiškė – apie 10 ha ariamos žemės sklypas;
Kulvelių kalnas – apie 26 ha ariamos žemės kaimo vakarų pusėje;
Medvalakis – apie 40 ha ariamos žemės prie Dirvonų ir Gėpaičių kaimų ribos;
Melniškės – apie 70 ha pieva prie Suginčių kaimo ribos;
Pilės purvas – apie 8 ha ploto durpinga pieva kaimo vakaruose, prie valstybinio miško; seniau perėjo antys. (LŽV, LAV)

Duomenis užrašė Karpėnų pradinės mokyklos mokytoja Sofija Cukurienė.

Barsiukai – kaimas 12 km nuo Naujosios Akmenės, prie Papilės – Kruopių kelio.
Barsiukų kaimo smulkūs objektai (mikrotoponimai):
Barsiukai – kaimas;
Dausių kapinės – senkapiai;
Kirtimai – miško vietovė;
Mikšto krūmai – krūmais apaugęs žemės plotas;
Stankaus miškelis – nedidelis miškas.
Vietovardžių paaiškinimai. Istorijos ir tautosakos fragmentai. Barsiukai – gretimame miške buvę  daug barsiukų. Kaimo pavadinimas 1923 m. dar nefiksuotas. Kirtimai – miško plotas, kuriame gyventojai kurui kirsdavosi žabus. Mikšto krūmai, Stankaus miškelis – pavadinimai pagal savininkų pavardes. Dausių kapinaitės – senkapiai. (PVM, LŽV)

Papasakojo 1915 m. gimęs Pranas Šiurkus, gyvenantis Barsiukų kaime. Užrašė Virginija Šiurkutė.

Eibučiai – buvęs kaimas Naujosios Akmenės miesto teritorijoje. 1923 m. užfiksuoti 2 kaimai, 1936 m. per abu buvo 26 ūkiai su 174 gyv. Po II pasaulinio karo likęs 1 kaimas, atsidūręs arti cemento gamyklos, tapo neperspektyviu gyvenamuoju kvartalu. Kaimo vardu pavadinta viena Naujosios Akmenės miesto. gatvė.
Eibučių kaimo smulkūs objektai (mikrotoponimai):
Agluonos lieknas – apie 10 ha žema pieva;
Bileikių pievos – apie 24 ha pieva;
Briedžio salelė – pakili apie 6 ha pieva;
Senkapiai – kaimo vidury, prie kelio;
Žarduičiai – lygi apie 46 ha pieva prie valstybinio miško. (LE, AKEŽ, LŽV)

Duomenis pateikė 40 m. amžiaus Akmenės miesto gyventojas Antanas Turnotas. Užrašė Karpėnų pradinės mokyklos mokytoja Sofija Cukurienė.

Klykoliai – kaimas šiaurinėje Akmenės rajono dalyje, prie ribos su Latvija ir aplink Klykolių miestelį.
Klykolių kaimo smulkūs objektai (mikrotoponimai):
Degamosios – žema pelkėta pieva, apie 1,5 km nusidriekusi palei kelią į Vegerius;
Klykoliai – miestelis, oficialiai šio titulo neturėjęs;
Klykolių ferma – miestelio šiaurinė dalis ir kaimo pietvakariuose, apie 30 gyventojų.
Vietovardžių paaiškinimai. Istorijos ir tautosakos fragmentai. Degusiosios – buvęs miškas, kuris sudegė. Ferma – kadaise būta dvaro, po 1863 m. sukilimo jo žemės išdalintos rusakalbiams gyventojams, kurių gyvenvietės daug kur vadinosi fermomis. Kaimo teritorijoje 2 senkapiai, juose randama kaulų. (LŽV)

Duomenis pateikė Indrikis Jaunzemis iš Vėžupių kaimo ir Gustas Mažonas iš Klykolių miestelio. Užrašė Klykolių pradinės mokyklos mokytojas Justas Plevokas.

Klykoliai – kaimas, gal dėl to, kad turėjo bažnyčią ir gatves, vadintas miesteliu. Daug kartų degęs, taip pat ir I pasaulinio karo metais.  Užrašytos 4 gatvės: Akmenės gatvė – 60 m, Bažnyčios gatvė – 100 m, Laižuvos ir Vadaksties gatvės – po 70 m.
Vietovardžių paaiškinimai. Istorijos ir tautosakos fragmentai. Klykolių vardas – neva nuo to, kad aplinkui buvę daug pelkių, kuriose perėjo ir klykavo daug pempių. Kitas spėjimas cituotas neva iš bažnyčios raštų. Pačioje pradžioje bažnyčia buvusi Kivyliuose, tolokai nuo Klykolių. Latviai pastatydino bažnyčią dešiniajame Vadaksties krante – Prieduloje. Plintant reformacijai, latvis ponas norėjęs jėga iš bažnyčios išvaryti lietuvius katalikus, tie ėmę garsiai klykti. (LŽV, LAV)

Duomenis pateikė Indrikis Jaunzemis iš Vėžupių kaimo ir Gustas Mažonas iš Klykolių miestelio. Užrašė Klykolių pradinės mokyklos mokytojas Justas Plevokas.

PAPILĖS SENIŪNIJA

Papilės seniūnijos miškų vardai

Arkliganis – apie 30 ha miškelis į pietus nuo Šiaudinės. Iš vakarų prieina buv. Gerybiškių kaimas, šiaurės rytų pakraščiu prateka Avižlys. Pavadinimo kilmės duomenų neišlikę.
Armoliškių miškas – apie 37 ha, keturi miško sklypai  į pietryčius nuo Paragių. Pavadinimas nuo netolimo kaimo.
Avižlių miškas – valstybinis 340 ha miškas Papilės ir Ventos seniūnijose, priskirtas Ventos regioniniam parkui. Teritorijoje yra Avižlių kapinaitės su „Velnio pėdos“ akmeniu. Pavadinimas galėjo likti nuo kaimynystėje buvusio stambaus kaimo.
Balsių miškas – du 148 ha ir 27 ha miškeliai Balsių kaimo teritorijoje, kairėje kelio Papilė – Tryškiai pusėje. Pavadinimas, tikėtina, nuo čia buvusio kaimo
Bučgirė – miškas prie kelio Papilė – Tryškiai, iki 1940 priklausęs Kairiškių dvarui. Plotas 18 ha. Aplinkinėse vietovėse yra gyvenusios kelios Bučių šeimos, pavadinimas gali būti perėjęs iš jų protėvių.
Čiuinių miškas – apie 12 ha  miškas prie Čiuinių kaimo, nuo kurio ir pavadinimas.

Papilės seniūnijos gyvenamųjų vietų  ir jų smulkių objektų vardai (oikonimai ir mikrotoponimai) 1935 – 1938 m.

Armoliškės – vienkiemis 7 km nuo Papilės.
Armoliškių vienkiemio smulkūs objektai (mikrotoponimai):
Šliubiškiai – apie 10 ha dirva į pietus nuo vienkiemio, po II pasaulinio karo laikytas kaimu, nuo 1981 m. nebegyvenamas;
Avižlys – upė 0,5 km nuo vienkiemio, 1934 m. pagilinta. (LAV, LŽV)

Užrašė Šiaudinės pradinės mokyklos mokytojas Juozas Kasperavičius.

Augustaičiai – kaimas prie Ventos upės pietryčiuose nuo Papilės.
Augustaičių kaimo smulkūs objektai (mikrotoponimai):
Ašaros – apie 4 ha dirva rytuose už Augustaičių kaimo;
Dauba – vasarą išdžiūstantis į Ventą įtekantis upeliukas;
Kauburės – apie 2 ha žemės plotas kaimo pietryčiuose;
Kerėbla – apie 2 ha dirva į rytus nuo kaimo;
Kiaulių rėžis – apie 1 ha dirva;
Kiaušinė – apie 1,5 ha juodžemio sklypas už Kiaulių rėžio;
Kotavos – apie 1,5 ha žemės plotas  kaimo vakaruose;
Nibra – durpingas apie 0,25 ha sklypas į pietus nuo kaimo;
Po kryžium – akmenuotas apie 0,25 ha plotas greta Nibros;
Pasėdamasis – apie 8 ha dirva kaimo vakaruose;
Senkapiai – apie 20 kvadratinių metrų plotas Ventos pakrantėje;
Smuklynas – apie 0,5 ha žemės kaimo šiaurėje;
Sūris – apie 0,75 ha žemės sklypas vakarų pusėje, Valentinavičiaus žemėje;
Varlynė – apie 1 ha durpynas pietinėje kaimo pusėje.
Vietovardžių paaiškinimai. Istorijos ir tautosakos fragmentai. Augustaičių kaimas, išskyrus 4 gyventojus, baudžiavą ėjo Burbiškių dvare, jo savininkui Visockiui. Ašaros – sakyta, jog tame lauke piemenukai verkdavę. Kerėbla – toje vietoje mušdavo kerėblą (toks žaidimas). Kiaulių rėžis – kad tenai augę daug usnių. Senkapiai – didesnę pusę paplovė Venta. Prieš 40 m. buvę 4 kryžiai. (LAV, LŽV)

Užrašė Papilės pradinės mokyklos mokytoja Zuzana Žukauskaitė.

Barvydžiai – kaimas 5 km į šiaurę nuo Papilės.
Barvydžių kaimo smulkūs objektai (mikrotoponimai):
Barvydžiai – kaimas su 28 kiemais;
Čigoniškis (tarmiškai – Cigoniškis) – 8 ha ariamas plotas pietvakariuose;
Dirvėnai – vienkiemis su 20 ha smėlėtos žemės;
Davas – apie 45 ha ūkis, vienkiemis prie Eglesių dvaro, Barvydžių pietų pusėje;
Dvariškis – 60 ha vienkiemis kaimo vakaruose;
Galaitis – apie 45 ha ūkis kaimo rytuose, prie Latveliškių miško;
Jūris – apie 45 ha vienkiemis kaimo viduryje;
Kontromiškė – 26 ha ūkis kaimo rytuose;
Pavaras – 24 h ūkis (vienkiemis) kaimo pietuose, prie Eglesių dvaro;
Pliavascelms – 8 ha dirbamos žemės ir miško kaimo rytuose;
Pragalvys – upelis, tekantis kaimo vakarų pusėje; 
Senkapiai – seni latvių liuteronų kapai;
Vietovardžių paaiškinimai. Istorijos ir tautosakos fragmentai. Didžioji dalis Barvydžių kaimo yra buvusio Eglesių dvaro žemėje, tą dalį tarp savų vadindavo Eglesių kaimu. Čigoniškis – tą ūkį savininkas po Didžiojo karo buvo išnuomojęs. Ilgainiui nuomininkas su savininku ėmė nesugyventi. Tad vieną naktį niekam nematant  nuomininkas išvykęs, išsiveždamas ir namą, kuriame gyveno. Vadinasi, išvyko su namu, kaip čigonas. Pragalvys – sako, pavadinimą gavęs neva nuo kaimo. Dvariškis – vienkiemyje neva gyvenęs žmogus tokia pavarde. Kaime nuo seno gyveno daug latvių, tad ir kai kurie vietovardžiai giminingi latvių kalbai. (LAV, LŽV)

Užrašė Barvydžių pradinės mokyklos mokytoja Bronė Skryvelienė.  

Baubliai  - kaimas 9 km į pietus nuo Papilės.
Baublių kaimo smulkūs objektai (mikrotoponimai):
Baublių pelkė – apie 2 ha pelkė apie 0,5 km į rytus nuo kelių į Gruzdžius ir Kuršėnus sankryžos;
Pjūklagalis – apie 9 ha pelkėtas miškelis;
Ramutė – apie 1 ha pelkė 1 km į pietus nuo Šemetaičių sankryžos; (LAV, LŽV)
Žagvytės – neįvažiuojamos pievos. (PVM)
Vietovardžių paaiškinimai. Istorijos ir tautosakos fragmentai. Baublių pelkė – jau nusausinta, paversta dirbama dirva; Pjūklagalis – kad miškelis pjūklo formos. (LAV, LŽV)

Užrašė Baublių pradinės mokyklos mokytojas Juozas Domeika.  

Žagvytės – neįvažiuojamos pievos, jose nupjautą šieną kraudavo į kauges – žagus, o veždavo tik pašalus. Ir pavadinimas matyt prigijęs nuo žagų. (PVM)

Pasakojo 1923 m. gimusi Ona Grybauskienė, gyv. Papilėje. Užrašė Regina Grybauskaitė.

VENTOS SENIŪNIJA

Ventos seniūnijos miškų vardai

Avižlių miško dalis;
Paeglesių miškas – buvęs 19 ha miškas Paeglesių kaime. Pavadinimas nuo artimiausio kaimo.
Pašilės pušynas – apie 97 ha miškas į pietryčius  nuo Ventos miesto, tarp Šiaulių – Mažeikių plento ir geležinkelio. Pavadinimas galėjo pereiti nuo buvusio netoliese kaimo.
Purvių miško dalis;
Žerkščių pušynas.

Buvusios Mažeikių miškų urėdijos duomenys; LŽV

Ventos seniūnijos gyvenamųjų vietų  ir jų smulkių objektų vardai (oikonimai ir mikrotoponimai) 1935 – 1938 m.

Avižliai – ištuštėjęs kaimas Ventos regioniniame parke, kairiajame Ventos krante.
Avižlių kaimo smulkūs objektai (mikrotoponimai):
Alksnupis – apie 1 km upeliukas, pratekantis kaimo vakarine puse;
Avižlys – apie 20 km ilgio ir 4 m platumo upė, tekanti per kaimą;
Bajoriškiai – apie 0,5 km ilgio Avižlių kimo dalis su 10 gyventojų, oficialiai pavadinimas nefiksuojamas;
Gedutynė – apie 2 ha žemės plotas 2 km nuo Avižlio žiočių;
Grybiškės – apie 20 ha kaimo dalis su 3 gyventojais Avižlių rytuose, vardas pramanytas, dokumentuose nefiksuojamas;
Jurašiaus kapeliai – apie 1,5 ha žemės dešiniajame Avižlio krante;
Lapkasys – apie 6 ha žemės tarp Avižlių ir Užpelkių miško;
Medausupis – vasarą išdžiūstantis upeliukas,  atitekantis iš Purvių miško;
Miklinys – apie 7 km ilgio ir 2 m platumo upelis, įtekantis į Avižlį kaimo pietų pusėje;
Mortos koplytėlė – kalva kairiajame Medausupio krante, prie kelio;
Pasodas – apie 10 ha žemės plotas kaimo viduryje;
Pamiklinys – apie 10 ha žemės Avižlių pietų pusėje, prie Miklinio upelio;
Paširminis – apie 10 ha žemės plotas kaimo rytuose, prie Avižlių miško;
Pastauninkas – apie 0,5 ha pieva kaimo rytų pusėje;
Pavalkis – apie 1 ha sklypas kaimo rytų pusėje;
Pridotkas – apie 1 ha žemės plotas prie Užpelkių miško;
Pridotkėlis – apie 0,5 ha žemės kaimo vakaruose, prie Purvių miško;
Prūdas – Avižlio upės dalis apie 1 km nuo jos žiočių;
Vaikaso kapeliai – apie 1 ha kalnelis kairiajame Avižlio krante;
Vegerė – apie 5 km ilgio ir 2 m platumo upelis, pratekantis kaimo pietuose;
Velniaduobė – gili vieta Avižlio vagoje netoli Miklinio žiočių;
Zapasna – pieva abipus Avižlio, atsiremianti galu į Pasodą.
Vietovardžių paaiškinimai. Istorijos ir tautosakos fragmentai.  Avižlių gyventojai baudžiavą ėję į Purvių I dvarą. Bajoriškiai – šios vietovės gyventojai buvę labai neturtingi, be to, gavę prastą žemę, juos pašiepdami praminė bajorais, o kaimo dalį – Bajoriškiais. Gedutynė vardą gavo nuo ten gyvenančio Gedučio. Lapkasys – ten miške buvę daug lapių olų. Pridotkas – žemės plotas, gautas iš likusios nuo dalijimo žemės. Pasodas – rėžiai, galais atsiremiantys į sodžių. Pastauninkas – pieva, į kurią suvarydavo gyvulius prieš gindami į mišką. Prūdas – seniau buvęs Purvių I dvaro malūnas, matyt, su tvenkiniu. (LŽV, LAV)

Duomenis užrašė Avižlių pradinės mokyklos mokytoja Eufrozina Gauronskienė.

Akmenės  (Dabikinės) geležinkelio stotis – kaimu traktuota gyvenvietė aplink buvusią Dabikinės  geležinkelio stotį ir vadinamąsias geležinkelio būdeles, taip vadinta ir mokykla. Išnyko formuojantis Purvių I kaimui bei Ventos gyvenvietei. (LŽV, LAV)

Duomenis užrašė Dabikinės pradinės mokyklos mokytojas Liudas Vasiliauskas.

Bauska – buvęs kaimas dabartinio Ventos miesto teritorijoje, prie kelio Papilė – Mažeikiai, kertamas Eglesio upės ir Šiaulių – Mažeikių geležinkelio.
Bauskos kaimo smulkūs objektai (mikrotoponimai):
Bauska – kaimas, buvę tik 7 ūkiai;
Cigelnė – apie 2 ha plotas prie Viekšnių – Papilės vieškelio;
Cigelnė – vietovė 8-ame kilometre nuo Papilės;
Cigelnė – apie 0,5 ha plotas į šiaurę nuo Papilės – Viekšnių vieškelio;
Eglesys – upė, vagos plotis vietomis 2 – 3 m, teka per kaimo vidurį;
Ganyklikė – apie 1,5 ha plotas kaimo vidury, palei vieškelį;
Gojus – apie 0,1 ha plotas prie vieškelio Papilė – Viekšniai;
Janelio kalnas – apie 3 ha Ventos upės krantas;
Paeglesys – vietovė Bauskos kaimo teritorijoje;
Pašulinis – apie 0,5 ha vietovė prie Viekšnių – Papilės vieškelio;
Rupkiškė – apie 1 ha vietovė dešiniajame Ventos krante, prie Pašilės dvaro laukų;
Salelė – apie 3 kvadratinių metrų sala Ventos upėje;
Sietuva – gili vieta Ventos upėje netoli Salelės, 8-ame kilometre nuo Papilės;
Slabiškė – apie 5 ha plotas prie dešiniojo Ventos kranto;
Takešys – vietovė, sutampanti su Bauskos ir Žerkščių kaimų riba;
Telegrafai – takas iš vandentraukio prie Ventos upės į Akmenės geležinkelio stotį;
Vaidlaukė –  Ventos upės atkarpa.
Vietovardžių paaiškinimai. Istorijos ir tautosakos fragmentai. Bauska – prie vieškelio kadaise smuklę įkūręs  žydas nuo Latvijos Bauskos, tad vyrai sakydavę: „Einam į Bauską“. Dar sakoma, jog čia kadaise rinkdavęsi į darbą baudžiauninkai, pavėlavusius čia neva ir plakdavę. Cigelnė – kadaise buvusi plytinė, iš joje išdegtų plytų neva sumūryta Akmenės bažnyčia. Kita sakmė – kartą beganydamas arklius žmogus išvydęs aukštą baltai apsirengusią moterį, norėjęs prieiti arčiau, bet ji krūmuose pradingusi. Neva dar randama plytų nuolaužų su užrašu „Borus“. Janelio kalnas – toje vietoje neva miręs latvis kalvis Janelis. Rupkiškė – toje vietoje gyvenęs Rupkus. Slabiškė – ten neva buvęs Slabio ūkis. Telegrafai – palei telegrafo stulpus ėjęs vamzdis vandeniui iš Ventos upės į geležinkelio stotį. Vaidlaukė – toje vietoje esą daug nuskendusių ir vaidendavęsi. Kartą du piemenys ganę arklius – vienas viename krante, kitas – kitame. Ventos atskardyje pasirodęs baltas arklys. Vyresnysis siūlęs eiti iš arčiau pažiūrėti, bet jaunesnis pabūgęs. Netrukus ir arklys dingęs. (LŽV, LAV)

Duomenis pateikė Jonas Jurašius. Užrašė Lietuvos žemės vardyno tarnautojas Aleksandras Ronkus.

Paeglesių dvaras – ūkis apie 2 km nuo dabartinio Ventos miesto.
Paeglesių dvaro smulkūs objektai (mikrotoponimai):
Eglesys – upelis, tekantis beveik dvaro viduriu į Ventos upę;
Paeglesys – dvaras prie Šiaulių – Mažeikių geležinkelio;
Varlynė – apie 75 arų pelkė dvaro lauke.
Vietovardžių paaiškinimai. Istorijos ir tautosakos fragmentai.  Užrašyta – Paeglesys, bet vėliau ir dvaras, ir po II pasaulinio karo dvaro vietoje registruotas kaimas vadinamas Paeglesiai. Buvo 1 dvaras, savininkas mirdamas jį testamentu padalijo vaikams – Stanislavai Slonskaitei ir Konstantui Slonskiui. Jų giminė buvo sulenkėjusi, tarp savęs kalbėdavęsi lenkiškai. (LŽV, LAV)

Duomenis užrašė Dabikinės pradinės mokyklos mokytojas Liudas Vasiliauskas.

Pašilės dvaras – po II pasaulinio karo laikytas kaimu, dabartinėje Ventos seniūnijoje, dešiniajame Ventos upės krante.
Pašilės dvaro smulkūs objektai (mikrotoponimai):
Kumelskindė – sietuva Ventos upėje, ties dvaru;
Lėko skardis – apie 0,5 ha ploto skardis dešiniajame Ventos krante;
Malūno kalnas – apie 4 ha kalva netoli malūno;
Malūno takas – apie 600 m takas nuo Viekšnių – Papilės vieškelio į Pašilės malūną;
Malūno takas – takelis palei Ventą į Pašilės malūną;
Pašilė – dvaras, jame 6 ūkiai;
Pašilės malūnas – malūnas dešiniajame Ventos krante;
Perkasas – kanalas Ventos upės vingiui išlyginti, kad patogiau būtų plukdyti rąstus;
Rupkiškė – apie 30 ha dirbamos žemės ir durpyno 6-ame kilometre nuo Papilės;
Zonkai –  apie 6 ha pieva Ventos vingyje;
Žvyrynas – Ventos skardis tarp vieškelio ir malūno.
Vietovardžių paaiškinimai. Istorijos ir tautosakos fragmentai.  Kumelskindė – toje vietoje neva nuskendusi kumelė. Leko skardis – kad yra Leko žemėje. Malūno takas – kasmet užariamas, juo neleidžiama vaikščioti, bet Avižlių gyventojai kaskart vėl pramina. Perkasas – dabar užžėlęs. Rupkiškė – seniau čia gyvenę trys broliai Rupkai.  Žvyrynas – per skardžio vidurį eina griovys, žemei griūvant  iškyla žmonų kaulų. Pašilė – dvaro savininkas Gaselkis rusas (kituose šaltiniuose teigiama, jog suomis Haselkas) prieš Didįjį karą nusišovė ir palaidotas savo žemėje, papušynyje.  Duktė Gaselkaitė  kasant kanalą Ventos kilpai tiesinti, įsimylėjo inžinierių ir iš meilės brauningu nusišovė, esąs pastatytas kryžius. (LŽV, LAV)

Užrašė Lietuvos žemės vardyno tarnautojas Aleksandras Ronkus.

KAMANŲ VALSTYBINIO GAMTINIO REZERVATO VIETOVARDŽIŲ SĄRAŠAS

Kamãnos (Kamãnai) – aukštapelkė. Pavadinimo kilmė (AV, BKK, LKŽ, ŽŪA): 
Kamãnai – šlapia, sunkiai pereinama vietovė; 
Iš kiek pakeisto žodžio samana ar samanė (kamãnė); 
Kãmana – senovėje aisčiai taip vadino kastinį medžio kamieną drauge su šaknimis; 
Nuo archajiškų baltų žodžių kãmas, kamuo ir keimas, reiškiančių kalvą, kupstą, kemsą; 
Nuo hidronimų Kãmė, Kamainė, Kamenà, Kãmona; 
Vedinys iš senovės rusų [камонь] ir prūsų [camnet] kalbų žodžių, reiškiančių arklį. 

Kamanų ežeras – pavadinimas nuo jį supančios Kamanų aukštapelkės. (ŽŪA)

Ežerėliai:
Berželių – pavadinimas nuo saloje augančių beržų; (ŽŪA)
Mažieji ežerėliai – taip Salų ir Nimfėjų ežerėlius vadino Salininkų kaimo žmonės. Dabar taip nebevadinama; (AKŽ, KVR)
Nimfėjų – ežerėliai, pavadinti pagal čia augančias vandens lelijas (lotyniškai Nymphaea reiškia – vandens lelija). Nimfėjų ežerėliai yra du: šiaurinis ir pietinis;  (ŽŪA, KVR)
Salų – pavadinimas nuo ežerėlyje esančių salų; (ŽŪA)
Skendenio – nuo augalo vardo – skendenis. (ŽŪA)

Klampynės – atviros aukštapelkės plynės (visi pavadinimai – ŽŪA):
Adomavos (kitas variantas – Adamavos) – pavadinimas nuo kaimynystėje buvusio vienkiemio; 
Berželių – nuo ežerėlio pavadinimo; 
Bugių – pavadinimas nuo netoliese buvusio Bugių dvaro; 
Didžioji – pavadinimas nuo klampynės dydžio; 
Nimfėjų – nuo ežerėlių pavadinimo; 
Paežerio – pavadinimas nuo Kamanų ežero kaimynystės; 
Pailgoji – pavadinimas nuo klampynės formos; 
Pietinė – pavadinta pagal padėtį pelkės atžvilgiu; 
Rytinė – pagal padėtį pelkės atžvilgiu; 
Skendenio – nuo ežerėlio pavadinimo; 
Šiaurinė – pavadinta pagal padėtį pelkės atžvilgiu; 
Vidurio – pagal padėtį pelkės atžvilgiu. 

Tarpinio tipo pelkės (jos nedidelės, niekuomet neturėjo oficialių vardų, tačiau dėl savo kitoniškumo ir pakraštinės lokalizacijos neretai įvardijamos lyg būtų atskiros pelkės):
Akmenynė – nendrynas pakeliui į Bugių plynę, prieš atvirą tarpinio tipo pelkės plotą (apie tą vietą, kur yra 4 šulinukų linijos pradžia); (KVR)
Bartkaus pelkė – tarpinio tipo pelkė žemiau Avino salos, pavadinimas pagal arčiausiai miškuose (Bartkiškyje ) gyvenusios šeimos pavardę; (KVR) 
Degimai – nedidelės atviros tarpinio tipo pelkės Bugių įlankoje. Pavadinimas nuo praeityje buvusio gaisro. Pirmasis rezervato jėgeris A. Jomantas yra pasakojęs, kad degė po karo, buvo nuodėgulių; (KVR) 
Opulskio (ar Apulskio) pelkė – tarpinio tipo pelkė prieš Adomavos klampynę (apie tą vietą, kur yra 3 šulinukų linijos 1 ir 2 šulinėliai). Pavadinimas pagal arčiausiai pamiškėje gyvenusios šeimos pavardę; (KVR)
Pakamanių pelkė – tarpinio tipo pelkė prie 1 šulinukų linijos 1 šulinėlio. Pavadinimas nuo kaimynystėje buvusio kaimo vardo. (KVR)

Salos:
 Alksnių – mineralinio grunto sala, supama pelkinių pušynų ir šlapynių  rytinėje aukštapelkės dalyje, pavadinta pagal gausiausią medžių rūšį; (ŽŪA) 
Avino – pavadinimas kildinamas iš kadaise čia buvusios pievos, kurioje ganyti gyvuliai; (ŽŪA) 
Beržų – pelkinių pušynų supama mineralinio grunto sala į rytus nuo Berželių klampynės, pavadinimas pagal dominuojančią medžių rūšį; (ŽŪA)
Liepų – dabartinis Sadalų salos pavadinimas, nuo pakraščiais augančių liepų; (KVR)
Sadalų – anksčiau vartotas Liepų salos pavadinimas, kurio kilmė lietuvių kalba nepaaiškinama. Gali būti vedinys iš latviškų žodžių sadal – dalinti, atskirti (pelkės atskirta žemės dalis), arba sãdus, sãdžus, reiškiančių kaimą, sodybą. Saloje buvusi vietinių gyventojų šienauta pieva. Dabar taip nebevadinama arba nurodoma kartu su Liepų salos pavadinimu; (ŽŪA, MB, KVR)
Stadalės – trečiasis, mažiausiai žinomas Liepų salos pavadinimas, pateiktas vietos gyventojų. Pagal padavimą saloje stovėjo (yra nugrimzdusi) bažnyčia. Karų metu saloje slėpdavosi Latvelių kaimo žmonės su manta ir gyvuliais. Vardas nuo žodžio stadalà, stadolė, reiškiančio tvartą. Saloje tikrai buvusi daržinė, kur vietiniai žmonės laikė čia surinktą šieną. Dabar šio vardo niekas nežino, nors tai gali būti seniausias, tik vėliau pakitęs variantas; (VV, LKE)
Treinauskinė (kitur rašoma: Treinauskienės, Treinausko sala) – pagal arčiausiai gyvenusios šeimos pavardę. (ŽŪA) 

Klampupiai (visi pavadinimai – ŽŪA):
Adomavos (Adamavos) klampupis – pagal klampynės, iš kurios išteka, pavadinimą; 
Beržų klampupis – pavadintas pagal pelkės plynės (klampynės), iš kurios išteka, ir mineralinio grunto salos, pro kurią teka, vardus; 
Bugių klampupis – pavadinimas pagal klampynės, iš kurios išteka, pavadinimą; 
Daubiškių klampupis – pavadinimas pagal netoliese buvusio kaimo vardą; 
Gailaičių klampupis – pavadinimas pagal šalia esančio kaimo pavadinimą; 
Latvelių (Latvalių) klampupis – nuo gretimo kaimo vardo; 
Peiliškių klampupis – vardas pagal šalia buvusio kaimo pavadinimą. 

Įlankos ir pusiasaliai (visi pavadinimai – ŽŪA):
Adomavos (Adamavos) pusiasalis – sausumos plotas, įsiterpiantis į vakarinę aukštapelkės dalį, pavadinimas kilo nuo buvusio Adomavos vienkiemio (dvaro); 
Bradaulio įlanka – pelkės įlanka, kurios vardas kilo nuo upelio pavadinimo; 
Bugių įlanka – nuo netoliese buvusio dvaro pavadinimo; 
Čepo pusiasalis – sausumos plotas, įsiterpęs į šiaurinę aukštapelkės dalį, spėjama, vardo kilmė yra nuo pavardės; 
Kališupio įlanka – nuo upelio pavadinimo rytinėje rezervato dalyje; 
Meižių įlanka – nuo toje pusėje telkšančio ežero ir kaimo  vakarinėje rezervato dalyje vardo;
Paislio (Paislės) įlanka – nuo upelio  rytinėje rezervato dalyje pavadinimo; 
Pakamanių įlanka – pelkės įlanka šiaurinėje aukštapelkės dalyje, pavadinimas nuo kaimynystėje buvusio kaimo vardo;  
Pakamanių pusiasalis – nuo kaimo pavadinimo; 
Salininkų pusiasalis – nuo jame buvusio kaimo vardo. 

Kamanų pelkės pakraščiuose prasidedančios upės:
Ašva – 33 km ilgio upė, prasidedanti Kamanų pelkyno Bugių klampynės laguose. Pavadinimas siejamas su lietuviškais žodžiais ašvà (kumelė) ir ašvienis (darbinis arklys); (AKŽ, AV)
Augutis – upelis pakeista vaga, ištekantis iš Kamanų ir Kamanėlių (Adomiškių) pelkės lagų. Pavadinimo kilmė sietina su žodžiu augùs (vešlus), galbūt turėjo didumo reikšmės; (AKŽ, AV)
Bradaulis (kiti variantai: Briedaulis, Bradaunis, Braduolis, Bradantis) – 11,4 km upelis, kurio ištakos yra Kamanų aukštapelkės pietrytinėje dalyje. Pavadinimas kildinamas iš lietuviško žodžio brãdas, bradà – didelis purvas, klampus kelias, šlapia vieta, brasta. Kiti variantai gali būti nuo žodžio briedis; (AKŽ, AV)
Cukolionis (kitur rašoma: Cukuliovis, Cukuliavas) – 4 km ilgio upeliukas, prasidedantis Gailaičių klampupiu. Upelio vardas tikriausiai kilo nuo latviško žodžio cũka (kiaulė). Pasienyje „cukais“ vadinti nedideli grioviai, tinkami tik kiaulėms (cukoms) voliotis; (AKŽ, AV)
Ežero griovys – kanalas iš Kamanų ežero, taip jį vadino Mažulių kaimo žmonės. Šiuo metu ežerą sausinantis kanalas yra uždarytas. Žemėlapiuose nurodomas kaip Paislio kanalas. Ežero grioviu nebevadinamas; (LŽV, KVR)
Kališupis (kitas variantas: Kališupė) – 8,5 km upelis, prasidedantis rytinėje Kamanų pelkyno dalyje. Vardas gali būti kilęs iš asmenvardžio Kališius; (AKŽ, AV)
Maskolpelkis – seniau vietos žmonių taip vadintas Paislio kanalas (ar kiti šios sausinimo sistemos grioviai), vardas kilo nuo maskolių, kurių atsivežė vietos ponas grioviams miškuose iškasti. Dabar taip nebevadinamas; (ŽŪA)
Molupis – 10,5 km ilgio kairysis Agluonos intakas, kurio pradžia yra šiaurinėje Kamanų pelkyno dalyje. Pavadinimo kilmė – nuo molio; (AKŽ, AV) 
Paislė (kitur rašoma – Paislis, Paislius, Paiselis) – 11 km ilgio upeliukas pakeista vaga. Pavadinimas gali būti kilęs iš pakitusio latviško žodžio līcis (užliejama pieva); (AKŽ, AV, KVR)
Parstokas – 4 km ilgio dešinysis Ašvos intakas, prasidedantis vakarinėje Kamanų pelkyno dalyje, tarpinio tipo pelkėse prie Avino salos. Vardo kilmė nežinoma, galbūt sudurtinis žodis, iš Parštakai: paršo (paršų) takai; (AKŽ, AV)
Purvas – 8 km ilgio kanalizuotas upelis, kurio ištakos yra Pakamanių pusiasalio lage. Pavadinimas kildinamas nuo lietuviško žodžio purvas; (AKŽ, AV)
Rūdupis (kitas variantas – Rūdupė) – 5 km ilgio upeliukas, prasidedantis prie Kamanėlių (Adomiškių) aukštapelkės. Pavadinimas kildinamas nuo vandens spalvos; (AKŽ, AV, LŽV)
Telingupis (kitur rašo – Talingupis, Stelingupis) – 7 km ilgio kairysis Paislės intakas, kurio pradžia šiaurės rytų Kamanų pelkyno laguose. Vardas galimai kilęs iš Tiling upis. Pirmasis dėmuo gali būti asmenvardis, pvz. pavardė Tilinga, Tilingas, kitų variantų – Stelingis. (AKŽ, AV)

Smulkesnės, ne pagrindiniame aukštapelkės masyve esančios pelkės:
Adomiškės (Adomiškių) pelkė – nedidelė aukštapelkė apie 600 m į pietryčius nuo pagrindinės Kamanų aukštapelkės teritorijos (36 kvartalas). Pavadinta pagal buvusį Adomiškių palivarką ir kaimą; (LDK) 
Kamanėlių pelkė – kitas Adomiškių pelkės pavadinimas; (KVR)
Mažosios Kamanėlės – Meižių įlankoje telkšančios pelkės atvira dalis (3 kvartalas, 24 skl.). Galbūt šią vietą KVGR inspektorius Jonas Jarutis dar vadino Trijų pušų pelkele? 
Abiejose Kamanėlių pelkėse buvo uogaujama, pašarams renkamos pušų šakos, vyko rankinė durpių gavyba. (KVR)

Žmonių gyventos teritorijos, išnykę kaimai:
Bartkiškis – buvusi Bartkų sodybvietė vakarinėje rezervato dalyje, tarp šlapynių ir aukštapelkės įsiterpusiame mineralinio grunto pusiasalyje. Pavadinimas pagal čia gyvenusios šeimos pavardę; (KVR) 
Bartkaus pieva – išnykstanti Bartkų sodybvietės pieva Bartkiškyje; (KVR)
Bišmanio kampas – trikampio formos miško ir dirbamų laukų sandūra buvusiame Gaugarių kaime. Pavadinimas kildinamas nuo miško kampe gyvenusio latvio ūkininko pavardės; (KVR)
Garažas – vakarinėje rezervato dalyje, proskyna 5 kv., patogi vieta palikti transportą. Ribojasi su apsaugos zonos dirbamais laukais; (KVR)
Jomantiškis – vietovė rezervato šiaurės vakaruose. 
Vietovardžių paaiškinimai. Istorijos ir tautosakos fragmentai. Vietovė rezervato šiaurės vakaruose.
Šalia aukštapelkės buvusi sodyba su lentpjūve, turėjusi gaterį ir kuliamąją (dampį). Vietinių gyventojų vadinta pagal sodybos šeimininkų pavardę (Jomantas); (KVR)

Peiliškiai – buvęs dvaras ir kaimas į pietus nuo Kamanų aukštapelkės, pavadinimas kildinamas nuo asmenvardžio ir peilio. Dabar Peiliškių vietovei klaidingai suteiktas Rūsteikių adresas (EIA, EJ, LŽV, KVR):
Vietovardžių paaiškinimai. Istorijos ir tautosakos fragmentai.
1. Seniau toje vietoje buvę miškai. Miškų sargas buvęs pavarde Peilys. Nuo to vėliau apgyventa vieta pasivadinusi Peiliškiais. 
2. Pasakojama, kad ponas važinėjęs po savo mišką ir jam prisireikę peilio. Paprašęs sutikto žmogaus paskolinti peilį, o paskui įsisodinęs tą žmogų į briką ir, apvežęs gabalą miško, tą plotą jam už peilį padovanojęs. Žmogus tą mišką pardavęs, o nupirkęs Rimgaila. 
3. Peiliškiuose buvęs susirėmimas rusų su sukilėliais. Sukilėliai kovoję peiliais, ir nuo to vietovė esanti pavadinta Peiliškiais [Sigitos past. – šis faktas Žemės vardyne pateiktas su klaustuku]. 
4. Peiliškių (Rimgailų) pušies legenda. Nelaimingos meilės prislėgtas, sunegalavo Stanislovas Rimgaila. Vieną sekmadienį į išeiginę bričkutę pasikinkęs arklį išvažiavo į Viekšnius, į bažnyčią. Vasaros diena buvusi saulėta ir karšta. Kelias tolimas. Grįžtant po šv. Mišių, netoli namų, bevažiuojant per pušyną, blogumas suspaudė jaunam vyrui širdį. Sustabdė arklį, prisėdo po pušimi ir užsnūdo. Besnūduriuodamas susapnavo pranašingą sapną. Jam apsireiškusi Švč. Marija, kuri pasakiusi, kad į šitą pušį reikia įkelti koplytėlę ir tada visos negandos pasibaigs. Grįžęs namo jaunasis bajoras savo regėjimus papasakojo seserims. Vienbalsiai buvo nuspręsta kuo skubiau surasti meistrą ir įvykdyti sapno regėjimus. Taip ir buvo padaryta. Ši pušis pagal lietuvių papročius buvo lankoma, puošiama. Giedodami gegužines pamaldas, ją lankydavo gretimo kaimo gyventojai. Sunykus pirmajai koplytėlei, jos išorę 1960 m. atnaujino Jonas Unika, 2010 m. dar kartą restauravo Steponas Adomavičius ir Albinas Vaičikauskas. Skulptūrėlė išliko ta pati, jos autorius Kazimieras Poderis. Peiliškių (Rimgailų) pušis yra arčiau buvusios Rimgailų valdos, prie senojo kelio į Viekšnius. Ji yra gyva, žaliuojanti. 

Nuo čia – apie kitą, senesniąją, pušį:
5. Kita – Daubiškių (Peiliškių) pušis augo Boruso žemėje, buvo labai aukšta, matoma iš Viekšnių, Palnosų, Gyvolių, Klyšių. Jos kamienas buvęs įdomus – augęs kaip sraigtas. Iki šių dienų išlikęs tik pušies stuobrys su koplytėle, matyti kirtimo žymės. Pušis buvo dažnai lankoma, prie jos giedamos gegužinės giesmės, meldžiamasi tiek sekmadieniais, tiek ir darbo dienomis radus laisvą minutę tarp darbų.
6. Pušis nesiduoda kertama. Kas mėgindavo tai padaryti, vis kokios nors nelaimės sulaukdavo. 
7. Kartą senajam Peiliškių savininkui Rimgailai prisisapnavo, jog kažkas kerta pušį. Nepatikėjęs vėl užmigęs, tačiau ir vėl tą patį susapnavęs. Tada pasikėlęs ir nuėjęs pažiūrėti. Nuėjęs mato – vyrai tikrai bekertą pušį. Rimgaila sudraudęs. Kirtimo pėdsakai ant stuobrio tebėra ir dabar. 
8. Vienas žmogus, pavarde Triaušys, turėjo ligotas kojas ir pasižadėjo pušį dailiai aptverti, jeigu pasveiksiąs. Pagijęs pažadus įvykdė. 
9. Sekmadienį pro pušį ėjo Grigas lankyti sergančio brolio Juozo, tarnavusio pas Rimgailaites. Pamatė baltai apsirengusią moterį, kuri tuojau išnyko. O jo brolis Juozas eidavo melstis prie pušies ir jo akys pasveiko. 
10. Vėlesniais laikais „Raudonosios vėliavos“ kolūkio pirmininkas liepęs pušį nukirsti Daubiškių mokyklos apšildymui, tačiau vietiniai žmonės šventą medį apgynė.
 
Rapalio keliukas – miško keliukas pietine rezervato riba. 
Vietovardžių paaiškinimai. Istorijos ir tautosakos fragmentai. Keliukas kadaise jungęs Peiliškių kaimą su Ašvėnų ir Bugių vietovėmis. Yra vienintelė sodyba pamiškėje nuo Ašvėnų pusės. XX a. pradžioje ji priklausė Janulevičiui, kuris buvęs vienarankis, vėliau – Antanui Rapaliui, o iki šių dienų joje gyveno A. Rapalio anūkas Kęstutis Grigužauskas. (KVR) 

Salininkai (Sališkiai) – buvęs 4 sodybų kaimas mineralinio grunto pusiasalyje, rezervato šiaurės rytų dalyje. 
Vietovardžių paaiškinimai. Istorijos ir tautosakos fragmentai. Manytina, jog vardas atsirado nuo salos, nes šlapiuoju metų laiku, esant nepravažiuojamiems keliams, gyventojai atsidurdavę lyg saloje. Kaimo vietoje šiuo metu stovi Kamanų rezervato apžvalgos bokštas ir nutiestas mokomasis takas. Praeityje vietovė buvo priskirta Latvelių (Latvalių) ir Mažulių kaimams, šiuo metu jai suteiktas netoliese buvusio Rūsteikių kaimo adresas. (KVR; ŽŪA)
Tūzo pieva – buv. Tūzo sodybvietės pieva (giliau miške) išnykusiame Salininkų kaime. (KVR)
Vincentava – žema vieta, pelkynai tarp Peiliškių kaimo žemių ir Kamanų pelkės. 
Vietovardžių paaiškinimai. Istorijos ir tautosakos fragmentai. Tai buvusi Rimgailų šeimos nuosavybė, pavadinimas kildinamas iš asmenvardžio. Atsirado, kai 1876 m. broliai Stanislovas, Pranciškus ir Vincentas Rimgailos pasidalijo 188,86 dešimtinės žemės. (EIA, KVR)

V raidė – miško įlanka piečiausiame rezervato taške, kur veda patogus kelias į Kamanėlių pelkę. (KVR)

Kamanų aukštapelkę supantys miškai:
Adomiškių miškas – pietrytinėje dalyje esantis rezervato ir apsaugos zonos miško masyvas, šiauriau buvusių Adomiškių ir Gaugarių kaimų; (MU)
Antanavos miškas – pietinis rezervato ir apsaugos zonos miškas buvusio Peiliškių ir Daubiškių kaimų žemėje; (MU)
Dargio linija – miško kvartalinė linija į šiaurę nuo Dargio sodybos Gaugarių kaime; (KVR)
Didmiškis – kitas Medemrodės miško pavadinimas. Apima šiaurės rytinę apypelkio miškų dalį; (MU)
Karalinės (Karalienės) miškas – iš vakarų pusės aukštapelkę supantis miškas, vardo kilmė nuo buvusio karališko miško; (MU)
Medemrodės miškas – šiaurės vakarų dalyje esantis rezervato ir apsaugos zonos miškas, kurio pavadinimas nuo Medemrodės dvaro; (MU)
Padvarėlių miškas – apsaugos zonos miško iškyšulys šiauriau Padvarėlių kaimo; (MU)
Pukinskienės miškas – „pistoleto“ formos miško iškyšulys Kamanų miškų masyve, į pietvakarius nuo Gailaičių kaimo. Pavadinimas nuo arčiausiai gyvenusios moters pavardės. (KVR)

Parengė Sigita Sprainaitytė

Pastaba. Kamanų vietovardžių sąrašas buvo pateiktas kaip atskiras skyrelis šiam leidiniui, tačiau liko neįdėtas, todėl pridedame kaip papildomą įkliją.

Kamanų vietovardžių šaltiniai

1. Brundza K. (red.), Baginskas B., Povilaitis B., Ruokis V., Žemaitis M., Vilkaitis V. Kamanos (geologiškai botaniška studija). Dotnuva, Žemės ūkio akademija, 1937. Santrumpa ŽŪA.
2. Balevičius K., Krasauskas A., Kunskas R. Po Kamanų rezervatą. Vilnius, „Mokslas“, 1981. Santrumpa BKK.
3. Brencė M. Naujai surasti latvių kalbos tarminiai lituanizmai. Balt 1970, VI (1), 49–53. Santrumpa MB. 
4. Buvusios Mažeikių miškų urėdijos duomenys, žemėlapiai. 
Santrumpa MU.
5. Elektroninių išteklių archyvas, Martyno Mažvydo biblioteka. Interneto svetainė: https://eia.libis.lt/viesas/B.Kerys/3T/Skyriai/P.pdf. Santrumpa EIA. 
6. Grigaravičienė L. Janukonis A., Kunskas R., Liužinas R., Rajeckas R., Urbonienė J. Lietuvos durpynų kadastras, 1 tomas. Vilnius, 1995. Santrumpa LDK.
7. Jaraminas E. Šventoji Daubiškių pušis. Laikraštis „Vienybė“, 
2020 02 08. Santrumpa EJ.
8. Kamanų valstybinio gamtinio rezervato duomenys (iš darbuotojų ir kitų pateikėjų surinkti vietovardžiai). Santrumpa KVR.
9. Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė – https://etimologija.baltnexus.lt. Santrumpa LKE.
10. Lietuvos žemės vardynas. Mažeikių, Telšių, Šiaulių apskritys. 1935-1938. Anketos. Saugomos Lietuvių kalbos instituto vietovardžių kartotekoje. Santrumpa LŽV.
11. Rozga L. (red., sud.). Akmenė: kraštas ir žmonės. Kraštotyrinė monografija. „Utenos Indra“, 2012. Santrumpa AKŽ.
12. Ulvydas K. (ats. red.). Lietuvių kalbos žodynas, 5 tomas. Vilnius, Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959. Santrumpa LKŽ.
13. Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. Vilnius, „Mokslas“, 1981. Santrumpa AV.
14. Vaitkevičius V. Senosios Lietuvos šventvietės (Žemaitija). Vilnius, „Diemedžio“ leidykla, 1998. Santrumpa VV (informacija knygoje pateikta iš Pauliaus Povilo Šverebo archyvo).