Lazdynų Pelėdos memorialinis muziejus Paragiuose
Dvi seserys rašytojos
Lazdynų Pelėda – unikalus reiškinys lietuvių literatūros istorijoje. Dvi seserys Ivanauskaitės – Sofija Pšibiliauskienė ir Marija Lastauskienė – XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmoje pusėje savo prozos kūrinius – apsakymus, apysakas, romanus – pasirašydavo ir leido bendru Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu.
Rašytojų tėvas Nikodemas Ivanauskas (gimė apie 1843 m., mirė 1931 m.), turėjęs dailininko talentą, Paragių dvarą paveldėjo iš tėvų. Vedęs ir 1867 m. rugsėjo 28 d. sulaukęs dukters Sofijos, išvyko į Miuncheną, ten baigė dailės akademiją, gyveno Varšuvoje, Krokuvoje, Šiauliuose, čia 1872 m. birželio 1 d. gimė duktė Marija. Apie 1877 m. šeima sugrįžo į Paragių dvarą. Jame seserys augo, brendo, tėvo pamokytos skaityti ir rašyti, iš sentimentalių romanų sukūrė nuo tikrovės tolimą pasaulio vaizdą. Sofija 1891 m. ištekėjo už kaimynystėje gyvenusio beveik tėvo amžiaus Rapolo Pšibiliausko, santuoka buvo nesėkminga. Marija nuo paauglystės gyveno pas gimines Varšuvoje, paskui Petrograde, ištekėjo už baltarusių visuomenės veikėjo Vaclovo Lastausko, tačiau ir jų santuoka iširo.
Povilo Višinskio 1896 m. aplankyta, paraginta ir padrąsinta, Sofija Pšibiliauskienė ėmė rašyti apsakymus, ilgainiui pradėjo laisvai iš lenkų kalbos versti ir sesers Marijos prozos kūrinius, kuriuos skelbdavo bendru Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu.
Nuo I pasaulinio karo pradžios abi seserys gyveno Paragiuose. Jau nebepagydomai sirgdama džiova, Sofija čia parašė paskutinę stambią apysaką „Ponas Dramblevičius“. Sofija mirė Paragiuose 1926 m. kovo 14 d. ir yra palaidota Tryškių kapinėse.
Gyvendama iki II pasaulinio karo tėvų sodyboje Paragiuose, Marija Lastauskienė čia sukūrė Petrogrado prisiminimais bei įspūdžiais pagrįstus romanus „Šviesuliai ir šešėliai“, „Šiaurės sostinėje“ ir „Praeities šmėklos“. Mirė M. Lastauskienė 1957 m. liepos 19 d. Kaune. Geriausi Lazdynų Pelėdos kūriniai tapo lietuvių nacionalinės literatūros klasika. Gyvenime abi seserys patyrė daug vargo, nepriteklių, nusivylimų, tad ir jų kūryboje apstu liūdesio, žmogaus gyvenimo tragizmo, netapusių realybe idealų ilgesio. Ryškią vietą seserų kūriniuose užima moters, siekiančios savarankiškumo ir gyvenimo pilnatvės, problematika, sveikos kaimo žmogaus prigimties stiprybės išaukštinimas. Tragišku akordu nuskamba žmogaus vienišumo, net artimiausių šeimos narių susvetimėjimo, ne savo vietoje atsidūrusio idealisto kūrėjo buities motyvai. Apie Lazdynų Pelėdos kūrinius neįmanoma pasakoti. Juos reikia skaityti.
Iš muziejaus biografijos
Keičiantis politinėms santvarkoms, tuštėjant aplinkiniams kaimams, išliko 3,4 ha ploto Paragių sodyba. Dvaro čia būta nuo XIX a. pradžios, pastatus supo ūksmingas parkas. Jo šeimininkas Nikodemas Ivanauskas tapė paveikslus, lenkiškiems laikraščiams siuntinėjo prozos kūrinėlių, susirašinėjo su garsiomis to meto rašytojomis Eliza Ožeškova ir Marija Konopnicka, dukterims daug pasakojo apie kraštą ir sudėtingą šeimos istoriją.
1966 m. birželio 18 d. restauruotame Paragių dvaro gyvenamojo namo pastate atidarytas Lazdynų Pelėdos memorialinis muziejus, kuriame eksponuojami rašytojų kūriniai, nuotraukos. Restauruota klėtelė, parke pastatyta scena, kurioje kasmet vyksta tarptautiniai mėgėjų teatrų spektakliai, koncertai. Jau tradicija tapo menininkų plenerai ir konferencijos Paragių dvarelyje.
Paragiai šiandien
Be įvairių muziejaus organizuojamų edukacinių užsiėmimų, čia kasmet keisdami vienas kitą vyksta dailininkų pleneras "Nikodemo Ivanausko kelias" bei rašinių konkursas, skirtas pagerbti čia gyvenusias rašytojas. Didžiausias organizuojamas muziejaus renginys yra tradicinė klojimo teatrų krivūlė, kasmet į Paragius dviem dienoms sukviečianti mėgėjų teatrų kolektyvus iš Lietuvos bei užsienio šalių.
Vienas iš rašinių konkurse dalyvaujančių rašinių apie Paragius:
Paragių dvaras turi Facebook paskyrą, čia skelbiami rašiniai, dalyvaujantys konkurse, taip pat galite užduoti klausimus ir komunikuoti.
https://www.facebook.com/
