Žymūs žmonės

Danutė Jadvyga Veisienė – ilgametė Papilės Simono Daukanto muziejaus vedėja (1934 m.).

Nuo įsteigimo 1986 m. Papilės Simono Daukanto muziejus turėjo vienintelę vedėją. Danutė Jadvyga Veisienė ne vienerius metus čia darbavosi, kaip priimta sakyti, visuomeniniais pagrindais, tiesiog atlikdama pareigą Daukantui ir Papilei. Klausydamasis, su kokia pagarba ir susižavėjimu Danutė pasakodavo užklydusiai ekskursantų grupei ar atsitiktiniam lankytojui apie didįjį žemaitį ir jo darbus bei nuopelnus lietuvių tautai, pasijusdavai užburtas to nuoširdaus paprastumo ir kilnaus orumo. Ir žinių. Kiekviena ekskursija, kiekvienas susitikimas su panorusiais pažinti Daukantą – tarsi savo tautos ir savo valstybės istorijos pamoka.

Buvusios muziejaus vedėjos Danutės Jadvygos Veisienės gimtinė – kaip ir Daukanto – tas pats Skuodo kraštas. Tik kitas jo pakraštys, Ylakiai. Tėvas du kartus keliavęs į Ameriką, atpirko praskolintą tėviškę su 15 hektarų žemės. Po Pirmojo pasaulinio karo daugelis plaukė į Ameriką laimės ieškoti. Iškeliavo ir trys broliai Stripiniai su seserimi. Į Lietuvą grįžo vienas Martynas, nes labai mylėjo Lietuvą. Mirus žmonai, vedė 27 metais už save jaunesnę ūkininkaitę, pagimdžiusią jam du sūnus ir dukrą. Tėvelis ūkio žiūrėjo, visus darbus laiku atlikdavo ir šeima rūpinosi, „mama tik samtį valdė“, anot Danutės. Ir šviesus, raštingas žmogus buvo, miestelio gyventojams surašydavo testamentus, prašymus ir kitokius valdiškus raštus. O senelis iš mamos pusės tai tikras bibliofilas, pilnutėlį kambarį knygų – lenkiškų, rusiškų, vokiškų, suprantama, ir lietuviškų turėjo. Deja, po karo, perversmų ir kraustymusi vienintelė relikvija iš tos kolekcijos – XIX a. išleista Motiejaus Valančiaus „Žemaičių vyskupystė“ likusi Danutei kaip suvenyras iš nerūpestingos vaikystės.

Vaikystėje tėvų mylėta ir lepinta mergelė buvo įmesta į rūstų gyvenimo verpetą, kai 1947 m. mirė mama. Nepilnametė gimnazistė liko viena namuose. Maitinosi kaip pasitaikydavo, rengėsi kaip sugebėdama, o laisvos valandos prabėgdavo dainų ir šokių ansamblio repeticijose bei koncertuose. Pokario metais buvo į Ylakius patekęs toks nepaprasto talento grynuolis Rapolas Vindašius, su šokių mokytoja Beta Ruzgaite subūręs ir išugdęs puikų kolektyvą, kuris 1954 m. net buvo siunčiamas į Maskvą, atstovauti Lietuvai meno dekadoje.

Baigusi gimnaziją, Danutė pasirinko mokytojos kelią, Klaipėdoje baigė dvimetį mokytojų institutą, dirbti pasiprašė arčiau namų. Mokytojavo Aleksandrijoje, Šatėse, ištekėjo ir 1963 m. su vyru Pranu atsidūrė Papilėje. Prisimena mokykloje buvo sutikta vėsokai, tačiau stengėsi, neakivaizdžiai studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, persitempė, ilgai ir sunkiai gydėsi. Ilgainiui ir mokykloje pasijuto mažai reikalinga – keitėsi vadovai, keitėsi reikalavimai bei nurodymai, o Danutė negalėjo meluoti, veidmainiauti. Tad darbą paliko nesulaukusi pensinio amžiaus.

Tačiau netrukus tapo reikalinga Papilėje įsteigtam Simono Daukanto atminimo muziejui. Nedrąsiai ėmėsi jame šeimininkauti, bet netruko pajusti esanti čia savo vietoje, tarp žmonių, kuriems nesvetimi tautos it tėvynės idealai. Netrukus Lietuvą sudrebino Sąjūdis, kuris, pasak Danutės Veisienės, „užpildė sielos tuštumą“. Prasidėjo roko maršai, mitingai, jaudinę širdis savo drąsa ir nuoširdumu. Kaip jos darbo ir lūkesčių prasmė – trispalvė, pirmoji Akmenės krašte iškelta čia, prie Daukanto namų. Viduržiemį pasodintas ąžuoliukas prigijo ir suviešėjo.

Netruko ateiti metas, kai Daukanto muziejus ėmė nebetilpti pradiniuose rėmuose. Ėmė plaukti medžiaga apie tarpukario Lietuvos ir išeivijos rašytoją kunigą Stasių Būdavą, kitus iškilius kraštiečius, buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai atvėrė ilgai tylėjusias širdis. Didelė S. Daukanto muziejaus archyvo dalis panaudota dviejų tomų Papilės monografijoje.

Ne vienas muziejaus lankytojas, ypač seniau čia buvojęs, pastebėjo kasmet vis naujų gerų pokyčių. Muziejaus vedėja sako visuomet sulaukdavusi žmonių, kurie ją supranta ir palaiko. Seniūnui A. Vaičiui ir miestelio bendruomenei padedant, palaisvintame muziejaus pastato gale įrengta erdvi patalpa, anot Daukanto, „svetlyčia“, nedideliems kultūros ir meno renginiams, šviesuomenės susirinkimams. Aptikus seną akmenų grindinį, kadaise vedusį žemyn prie Ventos, nuvalius nuo akmenų poros šimtmečių apnašas, kilo idėja šlaite įrengti lauko estradą. Netrukus jai prigijo skambus Lakštingalų slėnio vardas. Kasmet gegužės mėnesi muziejaus kiemelyje ir Lakštingalų slėnyje skamba pavasariškai gaivūs poezijos posmai, juos keičia klasikinės muzikos akordai, liaudies dainos, profesionalių aktorių pasirodymai. Be poetinės Lakštingalų nakties Papilės pavasariai jau nebeįsivaizduojami...

Ne veltui sakoma, kad šviesūs ir veiklūs žmonės traukia prie savęs tokius pat, gerumo ir meno besiilginčius. Taip būtent prie Simono Daukanto muziejaus 1999 m. susibūrė pagyvenusių žmonių klubas „Atgaiva“. Po penkerių metų perdavusį vadovavimą klubui, Danutė Veisienė pasiūlė kitą intelektualaus bendravimo kryptį. Prie muziejau būrėsi kelionių, meno mylėtojai, besidomintys lietuvių tautos istorijos ir kultūros paveldu. Įspūdingos kelionės po Žemaitijos rašytojų gimtąsias sodybas ir gražiausias Lietuvos vietoves juos praturtindavo dvasiškai, sukaupdavo ilgai neblėstančių įspūdžių.

Svarbus ir kruopštus buvusios muziejaus vedėjos darbas visuomenės gerbiamas ir pripažįstamas. Jai suteiktas Lietuvos Garbės kraštotyrininkės vardas, Akmenės rajono laikraščio „Vienybė“ skaitytojai Danutę Jadvygą Veisienę išrinko 2007 m. populiariausiu žmogumi, Kultūros šviesuolės nominacijos laureate. 2016 m. Danutė Jadvyga Veisienė – Papilės miestelio kilniausio poelgio nominantė – už gyvenimo nuopelnus miestelio švietėjiškoje, kultūrinėje veikloje.

Tekstas Leopoldo Rozgos