Ignas Petrauskas – 1917 me­tų rug­sė­jo 18-22 die­no­mis Vil­niu­je vy­ku­sios Lie­tu­vių kon­fe­ren­ci­jos, vė­liau įgi­ju­sios Vil­niaus kon­fe­ren­ci­jos pa­va­di­ni­mą, da­ly­vis. Jo­je į Lie­tu­vos Ta­ry­bą iš­rink­ta 20 at­sto­vų, ku­rie 1918-ųjų va­sa­rio 16-ąją pa­skel­bė Nep­rik­lau­so­my­bės At­kū­ri­mo Ak­tą.

Kadaise lyg ir įžanga į Vasario 16-ąją buvo 1917 metų rugsėjo 18–23 dienomis sušaukta Lietuvių konferencija. Po sunkių derybų Vilniaus lietuviams pagaliau pavyko išgauti iš okupacinės valdžios leidimą konferencijai sušaukti. Tai nebuvo taip paprasta, kadangi ir patys lietuviai dar nebuvo paruošę savo taktikos, o ji, Vokietijai siekiant aneksijos tikslų, buvo būtinai reikalinga. Okupantų valdžia neleido sušaukti rinkimus, todėl reikėjo ieškoti kitokių būdų. Komiteto nusistatymu konferencijoje galėjo dalyvauti tik lietuviai arba tie Lietuvos piliečiai, kurie iš savo darbų buvo žinomi kaip aiškūs Lietuvių tautos ir krašto gerovės šalininkai. Buvo atsižvelgiama, kad konferencijoje dalyvautų atstovai iš skirtingų luomų, sričių ir partijų. Vilniaus konferencijoje 1917 m. rugsėjo 21 d. buvo sudaryta Krašto Taryba, pačių lietuvių veikėjų vadinta Lietuvos Taryba. Keliems krikščionims demokratams užleidus savo vietas kairiesiems, Taryba tapo tokios sudėties: Jonas Basanavičius (nepartinis), Saliamonas Banaitis (krikščionis demokratas), Mykolas Biržiška (tada dar socialdemokratas), Kazys Bizauskas (krikščionis demokratas), Pranas Dovydaitis (krikščionis demokratas), Steponas Kairys (socialdemokratas), Petras Klimas (nepartinis), Vladas Mironas (tautininkas), Donatas Malinauskas (nepartinis), Stanislovas Narutavičius (nepartinis),  Alfonsas Petrulis (krikščionis demokratas), Antanas Smetona (tautininkas), Jonas Smilgevičius (nepartinis), Justinas Staugaitis (krikščionis demokratas), Aleksandras Stulginskis (krikščionis demokratas), Jurgis Šaulys (nepartinis), Jokūbas Šernas (nepartinis), Jonas Vailokaitis (krikščionis demokratas), Jonas Vileišis (liaudininkas), Kazimieras Šaulys (krikščionis demokratas).

   Iš 264 pakviestų asmenų į Vilnių karo sąlygomis sugebėjo atvykti 222 lietuviai.  Konferencija išrinko 20 iškilių lietuvių tautos veikėjų į Lietuvos Tarybą, kuri po 5 mėnesių paskelbs Nepriklausomybės atkūrimo Aktą ir pradės valstybės atkūrimo procesus. Konferencijoje dalyvavo J. Basanavičius, poetai Maironis ir F. Kirša, dailininkas A. Žmuidzinavičius bei didelis būrys kitų ano meto šviesuolių, savo šalies ir tautos patriotų. Anot vyskupo J. Staugaičio, susirinko „visa, kas buvo Lietuvoje šviesesnio ir įtakingesnio“. Vienas iš aktyviausių konferencijos rengėjų bei lyderių buvo iš Viekšnių kilęs Vilniaus lietuvių gimnazijos direktorius 35 metų Mykolas Biržiška. Trumpam atsigręžkime į tuos per šimtmetį nutolusius įvykius. Iš lūpų į lūpas sklido laisvos mintys, net atokiausių vietovių gyventojai apie tuos įvykius žinojo, jais domėjosi, rinkosi į mitingus ar kitokius susibūrimus ir  laukė Lietuvos valstybės atkūrimo. Kaizerinės Vokietijos okupacinės valdžios įkurta Akmenės apskritis anuomet buvo vienas iš tolimiausių administracinių regionų. Tačiau nepriklausomybės dvelksmas ir čia buvo stiprus. Ypač aktyviai jį kurstė pažangūs ir patriotiškų nuostatų dvasininkai. Konferencijoje dalyvavo dvasininkas iš Žagarės Vincas Jarulaitis. Anksčiau jis darbavosi Viekšniuose, okupacinės valdžios ištremtas į Vokietiją, iš jos grįžęs darbavosi Žagarėje, o netrukus bus perkeltas į Papilę. Iš Kuršėnų atvyko dekanas Jonas Navickis, o žemaičių vyskupas P. Karevičius, nepaisydamas okupacinės valdžios trukdymų, aktyviai lankė parapijas ir rugsėjo 17 dieną, konferencijos išvakarėse, lankė Papilės bei Šiaudinės tikinčiuosius, kuriems irgi aiškino, kaip ir kodėl reikia atkurti Lietuvos valstybę. Medemrodės dvaro savininkas V. Zubovas su šeima dar nebuvo grįžę iš Rusijos, dvarą prižiūrėjo 57 metų ekonomas Ignas Petrauskas. Konferencijoje jis atstovavo ne tik Medemrodei, bet ir visam tuometiniam Akmenės valsčiui. Ateityje nelengvai, net tragiškai klostysis konferencijos dalyvių likimai. Jie užsitraukė ypatingą raudonųjų okupantų nemalonę. I. Petrauskas, jau sulaukęs žilos senatvės, 1941 metų birželį ištremtas į Sibiro tolius ir ten žuvo. Dvasininką Joną Navickį tais pačiais 1941 metais nužudys savi – nuo panikos apduję sovietinių okupantų talkininkai. Mykolas Biržiška su šeima ir broliais Vaclovu bei Viktoru bus priverstas palikti Tėvynę, dėl kurios dirbo bei rizikavo anuomet. Rūstūs išbandymai dar laukė visos Lietuvos. Dar trapią nepriklausomą valstybę netrukus užpuls alkanos ir nuožmios bermontininkų, bolševikinės raudonosios armijos gaujos, lenkų kariuomenė. Dėl to neįvyko Nepriklausomybės paskelbimo šventė, kurią 1918 metų vasarą surengti ragino patys gyventojai, net buvo viešai renkami delegatai į šventės renginius Vilniuje. Gausią delegaciją buvo subūręs Papilės valsčius, iš Viekšnių turėjo dalyvauti 6 delegatai, iš Mažeikių 10 atstovų, o apskritai iš visos tuometinės Akmenės apskrities turėjo vykti 60 delegatų ir 108 svečiai. Vasario 16-osios kroniką galima būtų užbaigti 1918 metų balandžio 25-ąja, kai Lietuvos Taryba patvirtino trispalvę valstybės vėliavą, kuri ir šiandien plevėsuoja Lietuvoje.

Šaltiniai
Rozga, L. (2017 rugsėjo 22 d.) Įžanga į Vasario 16-ąją. www.avienybe.lt.