Žymūs žmonės

Jonas Gelmanas – pirmasis Naujosios Akmenės bibliotekininkas (1952 m. nuotrauka iš asmeninio  bibliotekininko archyvo).

Jonas Gelmanas – paprastas kaimo žmogus, nuo pat jaunų die­nų pamilęs knygą, dar 1940 metais savo namuose atidarė skai­tyklą. Bet jos darbą nutraukė karas. Po karo, turėdamas 200 kny­gų asmeninę biblioteką, atidarė skaityklą Ramučių kaime. Tai bu­vo Karpėnų bibliotekos, iš kurios išaugo dabartinė Akmenės ra­jono savivaldybės viešoji biblioteka, užuomazga..
Taigi, Joną Gelmaną galima laikyti pirmuoju mūsų Viešosios bibliotekos bibliotekininku.

Šiame darbe yra Jono Gelmano pasakojimas apie save ir savo darbą. Medžiagą papildo nuotraukos, kuriose įamžintas J Gel­manas, biblioteka ir jos skaitytojai.

Kiekvienas iš mūsų gyvenime iš pradžių būna mokinys, kau­pia žinias, patirtį, aplinkinių šilumą, o paskui ateina metas, kai visa tai privalai atiduoti - tapti mokytoju.

Ne viską galima rasti knygose, ir šiandien skaitytojas, norėda­mas sužinoti apie Akmenės kraštą, jo žmones, buvusius kultūros darbuotojus, varsto bibliotekos duris. Pasidalinti prisiminimais su mumis sutiko Naujosios Akmenės miesto pirmasis kultūros darbuotojas, pirmasis rajono bibliotekininkas Jonas Gelmanas: „Gimiau 1923 m. kovo 26 dieną, Akmenės rajone, Ramučių kai­me. Nuo mažens pamėgau skaityti, kaupiau savo asmeninę bib­liotekėlę. 1940 metų pabaigoje mano namuose atidaryta skaityk­la, kurios vedėju skiriamas aš. Skaitykla veikė tik kelis mėne­sius, nes, prasidėjus karui, ji uždaroma. 1945 m. savo namuose savo iniciatyva, turėdamas 200 knygų asmeninę bibliotekėlę, ati­dariau Ramučių kaimo biblioteką. Tai buvo pirmoji biblioteka, būsimos Karpėnų kaimo bibliotekos užuomazga. Visus metus dir­bau be atlyginimo. 1946 m. sausio l d. Mažeikių kultūros švieti­mo darbo skyriaus įsakymu esu skiriamas atkurto klubo-skaityk­los vedėju. Vadovaudamas klubui-skaityklai, dirbau ir bibliote­koje. Skaitytojai skaitė knygas iš mano paties sukauptos asmeni­nės bibliotekėlės. 200 knygų fondas nelabai galėjo patenkinti skai­tytojų poreikius. Pats važiavau per kaimus, rinkau iš žmonių knygas, no­rėdamas praplėsti bibliotekėlės fondą. Pirmieji bibliotekos skai­tytojai buvo P.Šimūnėlis, P.Žeimys, J. Mozūraitis.

Buvau įsteigus 16 kilnojamųjų bibliotekėlių atskiruose kai­muose. Pats, pėsčiomis ar su dviračiu, pasiėmęs knygų, keliavau iš kaimelio į kaimelį. Skaitykloje organizavau skaitytojų konfe­rencijas, literatūrinius vakarus, statydavau dramas. Buvo insce­nizuota Žemaitės „Marti", V.Krėvės „Žentas" ir kitų rašytojų kūriniai. 1950 m. spalio l d. atidaryta Karpėnų kaimo biblioteka. Jos vedėju skiriamas aš. Biblioteka įsikūrė viename namo (Tai­kos g. 22) kambarėlyje. Bibliotekoje buvo tik 700 knygų, metų pabaigoje - 1300. Iš periodinių leidinių gaudavome „Tiesą", „Gimtąjį kraštą" ir kt. Bibliotekos fonduose nemažai buvo vi­suomeninės-politinės literatūros. Tais laikais reikėjo įgyvendin­ti planą, kad bibliotekoje skaitytų visa šeima. Jei ateina vienas šeimos narys skaityti, tai reikėdavo visą šeimą surašyti. Reikėjo propa­guoti politinę literatūrą, sporto, gamtos mokslų knygas. Turėjau dirbti kartu ir propagandinį darbą, būdingą stalinistiniam laiko­tarpiui: skaityti įvairias paskaitas, eiti į laukus ir garsiai skaityti kolūkiečiams straipsnius iš laikraščių ir žurnalų. Tekdavę daly­vauti ir rinkimuose. Literatų būrelis, veikęs prie bibliotekos, bu­vo aktyvus pagalbininkas ruošiant literatūrinius vakarus, knygų aptarimus. Bibliotekoje turėjome savo sienlaikraštį „Kultūra". 1951 m. bibliotekoje skaitė 500 skaitytojų. 1957 m. birželio 2 d. Lietuvos Kultūros ministerija mane apdovanojo pagyrimo raštu.

Nuo 1962 m. perėjau dirbti į gėlininkus. 16 metų auginau gė­les, puošdamas Naujosios Akmenės miestą. Esu surinkęs 200 jurginų, tulpių, 200 kardelių gėlių rūšių. Turiu nemažą savo asme­ninę biblioteką, apie 1000 knygų. Esu sudaręs savo asmeninės bibliotekos katalogėlį".

Gerbiamas Jonas Gelmanas primena mums, kad ne viskas bai­giasi čia, dulkėtame miestelyje, kad yra ir kitas pasaulis - plates­nis ir šviesesnis, žalesnis, žydintis, kvepiantis ir toks saulėtas.

Ir iki šiol knyga, laikraštis, žurnalas, gėlės J.Gelmanui yra ne­atskiriama jo gyvenimo dalis. Labai gerai, kai žmogų galima ap­dovanoti ne pinigais, bet gerumu, širdingumu, dvasingumu, nuo­širdumu. Taip nesinori, kad visa tai dingtų be pėdsako iš mūsų gyvenimo.

Su Jonu Gelmanu (1923-1997) kalbėjosi Akmenės rajono Viešosios bib­liotekos skaitytojų aptarnavimo ir bibliografijos skyriaus vedėja Zita Sinkevi­čienė (1996 m. gegužė).
Informacija iš knygos „Viešoji biblioteka – informacijos ir kultūros skleidėja“.