Kalikstas Kasakauskas (1792–1886 m.) – kunigas, kalbininkas.

Kalikstas Kasakauskas baigė dvasinę seminariją, studijavo Vilniaus universitete, teologijos daktaras. Klebonas Salantuose, Vilniuje, Kaltinėnuose, ilgiausiai (1836–1886 m.) – Akmenėje. Prelatas 1832 m. lenkų kalba parašė lietuvių kalbos gramatiką „Kalbrėda liežuvio žemaitiško“, kurioje bendrino aukštaičių ir žemaičių tarmes. Vykdydamas vyskupo M. Valančiaus reikalavimus, senatvėje išleido blaivybę propaguojančių knygelių. Akmenėje pergyveno 1863 m. sukilimą, buvo priverstas paskelbti sukilėlių manifestą, bet dėl senyvo amžiaus nerepresuotas.

Kalikstas Kasakauskas – Akmenėje:

Kalikstas Kasakauskas gimė netoli Šilalės, Didkiemyje, 1972 m. Į tais pačiais metais Magdeburgo miesto teises gavusią Akmenę, o po aštuonerių metų iki gyvos galvos atiduotą valdyti rusų generolo Fitinhofo žmonai, Kalikstas Kasakauskas, 46-erių metų prelatas, atvažiavo 1838 m. pavasarį klebonauti ir pasiliko visam laikui: palaidotas senosiose kapinėse. Gerai, kad kunigas ir rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, 1911 m. atvykęs trejų metų tarnystei į Laižuvą, dairėsi po apylinkes ieškodamas kultūros ženklų. Be abejonės, jis ne kartą lankėsi Akmenėje: matė statomą ir šventinamą dabartinę bažnyčią, surado primirštą Kaliksto Kasakausko kapą, L. Dambrausko rūpesčiu girnapuse paženklintą. Gal ta pati girnapusė vėliau įmūryta į 1929 m. bažnyčią apjuosusį zomatą? Juk nebūtų numetę bet kur akmens nuo kunigo kapo. Tai tik spėjimas, nors taip ir galėjo būti. Dabar jau kitas antkapinis paminklas (autorius Kazys Švažas) pastatytas tarybiniais metais, jo įrašas ,,Lietuvių kalbos gramatikos autorius Kalikstas Kosakauskas 1792–1866“ Ignaco Žeberskio rūpesčiu papildytas skiemeniu ,,kun.“ (kunigas), saulutė – Dievo mūka. Likęs namelis už špitolės, kuriame yra gyvenęs Kalikstas Kasakauskas. Stogas nuožulniais kraštais kaip ir dauguma to laiko trobų Žemaitijoje.

Apie Kalikstą Kasakauską visai nemažai užrašyta. Pirmiausia paties: 1832 m. išleista lenkiškai parašyta lietuvių kalbos gramatika ,,Kalbrėda liežuvio žemaitiško“. Pats Kalikstas Kasakauskas nurodo keturias pagrindines kalbos sunykimo priežastis: kryžiuočiai atkakliai bandė pavergti kraštą, dvasiškiai nemokėjo lietuvių kalbos, Lietuvos kunigaikščiai, norėdami įtikti gudams, pasisavino jų kalbą, ponai unijoj su Lenkija mažiau besirūpino savąja kalba. Ir vis dėlto kalba nežuvo, nes nepritrūko tikrųjų kalbos gerbėjų. Autorius su pagarba prisimena Mikalojų Daukšą, Juozapą Giedraitį, Dionizą Pošką, Simoną Stanevičių ir pateikia bendras žemaičių ir aukštaičių tarmių normas. Bendros normos lyg su patarimu turėti bendrinę kalbą ir ja kurti tekstus. Tai lyg kalbininko rekomendacija – kalbėti tarmiškai, o rašyti bendrine kalba. Svarbią knygą 2001 m. parašė Giedrius Subačius ,,Kalikstas Kasakauskis: lietuvių bendrinės kalbos konjunktūra“. Šio mokslinio darbo pavadinimas nusako esminį kalbininko K. Kasakausko siekį kurti bendrinę rašomąją kalbą.

Išsamiau apie Kaliksto Kasakausko asmenybę:

Kalikstas Kasakauskas – jautrios sielos žmogus buvo prieštaringa asmenybė: romantiškų polėkių universiteto studentas ir proziškas, nekalbus provincijos klebonas, rūpestingas giminaičiams, bet ne visų parapijiečių suprastas. Veiksmų prieštaringumas ar išmintinga diplomatija, kad daugiau prasmingų darbų nuveiktum. Juk lankydamasis gimtajame Didkiemyje, pranašiškai kalbėdavęs, kad ,,lietuviai su žemaičiais dar atgausią savo karalystę“. Brandaus keturiasdešimtmečio drąsa to tikėtis XIX amžiaus priklausomybėje, juolab po 1831 m. sukilimo numalšinimo, kai įsitvirtino svarbiausias politikos principas, ,,ko negali kontroliuoti, tą reikia uždrausti“.