Stasys Juškus (1936 04 29 - 2019 09 30) – tapytojas, poetas, muzikantas, kompozitorius

Laimingi žmonės, kuriems Dievas ar likimas nepašykštėjo talento. O dar kai talentų daug ir sodrių... Kaip kitaip pasakysi apie tapytoją, poetą, muzikantą, kompozitorių Stasį Juškų? Gimtojo Šventupių kaimo nuo epochos sukrėtimų neapsaugojo jį supantys miškai. Karas, perversmai, okupacijos išblaškė artimuosius – kas atsidūrė už jūrų marių, kas gūdžioje tremtyje. Žuvo tėvelis, anksti pasiligojo mama. Nuo mažų dienų reikėjo išmokti visų kaimo darbų. Tačiau traukė mokslas. Mokykloje išryškėjo ir įgimtas vaikino muzikalumas, tobula klausa. Tad baigęs Papilės vidurinėje mokykloje septynių klasių kursą, Stasys Juškus1952 m. įstojo į Šiaulių muzikos mokyklą, joje dėstytojo S. Jautako klasėje, mokėsi griežti violončele. Bet netenkino eilinio muzikanto darbas. Vilniuje kraštietis 1954 m. baigė chorvedžių kursus, grįžęs dirbo Akmenės rajono kultūros namų mišraus choro chormeisteriu, talkino garsiam jo vadovui A. Jasenauskui. Jų parengtas choras ypač puikiai pasireiškė 1955 m. Lietuvos dainų šventėje.

Paskui buvo treji privalomos karinės tarnybos metai. Nuosekliai tikslo siekiantis jaunuolis ir jų nepraleido tuščiai, betarnaudamas įstojo į Maskvos N. Krupskajos universiteto Dailės studiją. Dabar jau du talentai S. Juškaus gyvenime ėjo greta, studijas Maskvoje jis sėkmingai derino su choro dirigavimo studijomis Šiaulių muzikos technikume. Kadangi buvo apsigyvenęs Ignalinoje, nuo 1962 m. choro dirigavimo įgūdžius gilino Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos technikume, o 1963 m. baigė ir Vilniaus kultūros mokyklą. Vėliau choro dirigavimo studijas 1967–1971 m. tęsė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, vyr. dėstytojo kompozitoriaus A. Jurgučio klasėje.

Tarsi ilgų ir atkaklių mokymosi metų egzaminas buvo Stasio Juškaus 1963 m. Ignalinoje suburtas ir per trumpą laiką tobulai išugdytas gausus choras, tais pačiais metais respublikinėje apžiūroje užėmęs antrąją vietą.

Tais pačiais 1963 m. Stasys Juškus grįžo į gimtąjį Akmenės rajoną, su didele energija ėmėsi Naujoje Akmenėje steigti muzikos mokyklą ir buvo paskirtas jos direktoriumi. Nebuvo patalpų, pirmosios pamokos vyko cementininkų kultūros rūmuose, kuriuose S. Juškus perėmė vadovavimą jau anksčiau įkurtam mišriam chorui. Chorą naujasis dirigentas išplėtė iki aštuoniasdešimt asmenų, taip ištobulino jo dainavimo lygį, kad 1965 m. respublikinėje dainų šventėje, pajėgiausių chorų kategorijoje, cementininkų miesto kolektyvas pelnė laureato vardą. Ir Ignalinoje, ir Akmenėje Stasys Juškus buvo skiriamas rajoninių dainų švenčių vyriausiuoju dirigentu, dirigavo ir šių švenčių organizavimo darbams.

Tačiau ir Akmenėje Stasiui Juškui netrukus tapo ankšta, jis jautė turįs pakankamai žinių, kad galėtų jomis dalytis su talentingu jaunimu. Nuo 1965 m. jis persikėlė į Vilnių, dėstė choro dirigavimo ir kitas disciplinas Vilniaus kultūros mokykloje, nuo 1967 m. dirbo Lietuvos kompozitorių sąjungos konsultantu, nuo 1969 m. – Lietuvos valstybinės konservatorijos prorektorius administracijos reikalams; nuo 1971 m. dėstė Vilniaus pedagoginėje mokykloje, nuo 1973 iki 1990 m. – Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje.

Bet ar Stasys Juškus galėjo tenkintis vienu darbu? Tais metais jis buvo garsių to meto vyrų choro „Sakalas“ ir Vilniaus universiteto vyrų choro, Mokytojų namų mišraus choro chormeisteris, vadovavo Vilniaus įmonių vokaliniams kolektyvams.

Įtemptas ir varginantis darbas vienu metu keliose vietose neapmalšino ir kitų talentų. Vis pabusdavo meninės kūrybos šauksmas. S. Juškus išbandė jėgas ne tik tapyboje, bet ir pasigilino į metalo bei gintaro meninio apdirbimo subtilumus. Sėkmingi buvo bandymai kurti dainas, nesunkiai rimuojantis eiliuotus tekstus, Stasys Juškus pats ėmė kurti ir tekstus savo dainoms. Kai kurie tekstai taip ir liko neapvilkti melodijos rūbu, jie pateks į poezijos rinkinius. Šventupių kaimo sūnus yra sukūręs per du šimtus giesmių ir dainų chorams bei vokaliniams ansambliams, geriausias iš jų atrinko į 1995 m. išleistą rinktinę „Dainos Lietuvai“. 2001 m. išleista Stasio Juškaus poezijos knyga „Gimiau, kad mylėčiau“, o 2004 m. – jo paties paveikslais iliustruota poezijos knyga „Tylos šauksmas“.

Tuo pačiu metu vis garsiau Stasį Juškų ėmė šaukti tapyba, iki šiol jis yra nutapęs daugiau kaip 500 paveikslų, surengęs dešimtį savo tapybos parodų.

Tačiau Juškus nebūtų Juškum, jeigu tenkintųsi ramia kasdienybe, jeigu pats sau nesukurtų iššūkių. Subangavus ir galingai prasiveržus tautinio atgimimo sąjūdžiui ir atsiradus galimybių žmonių iniciatyvai, Stasiui Juškui kilo mintis suderinti meną su verslu. Sumanymams steigti privačią dailės galeriją viliojo, reikėjo tik rasti vietą. Kartą žvilgsnis užkliudė nedidelį XVIII a. pastatą prie Sereikiškių parko, pačioje sostinės širdyje, ties B. Radvilaitės ir Maironio gatvėmis. Apleistas pastatas buvo tapęs šiukšlių sandėliu, paaiškėjo, kad ir šeimininko neturintis. S. Juškus pamažu prikėlė garbingą istoriją turintį pastatą ir įsteigė pirmąją Vilniuje privačią dailės galeriją. Apibrėžė ir kryptį: nacionalinio profesionalaus lietuvių meno sklaida. Rimtai ir atsakingai pradėtas verslas netruko duoti rezultatų, čia kelius pramynė talentingiausi Lietuvos tapytojai, galerija yra surengusi per 170 autorinių parodų. Vadovavimą jai ilgainiui perėmė rinkodaros ir šiuolaikinės vadybos žinių turintis Stasio Juškaus sūnus Donatas.

Tačiau ir galerija buvo tik placdarmas tolesnei plėtrai. Nuo 2008 m. į tarptautinę meno rinką vis ryžtingiau žengia pirmoji Baltijos šalių meno vadybos kompanija „Art-Baltics“, prasidėjusi nuo Stasio Juškaus galerijos projektų. Šios kompanijos konsultantės darbą su veikla tėvo įsteigtoje galerijoje derina Stasio Juškaus dukra Violeta. Apie naujus užmojų mastus byloja jau tai, kad naujosios kompanijos surengtai retrospektyvinei pasaulinio garso tapytojo Moše Rozentalio darbų parodai eksponatus skolino ir Izraelio, ir žymiausi Lietuvos muziejai bei kolekcininkai, o brangiausio joje eksponuoto paveikslo vertė siekė pusę milijonų litų.

Teksto autorius Leopoldas Rozga