Vidas Morkūnas – prozininkas, poetas, vertėjas.

Autobiografija

Gimiau 1962. 07. 11 Naujojoje Akmenėje (de jure,de facto – Klaipėdoje). Tėvai daugelį metų darbavosi cemento gamykloje. Šeimoje augome su septyneriais metais vyresniu broliu Algirdu.

Naujojoje Akmenėje prabėgo mano vaikystė ir paauglystė. Čia 1980 m. baigiau III-ą vidurinę mokyklą (dab. Ramučių gimnazija).
Vaikystėje lankiau Naujojoje Akmenėje žinomų dailininkų, kultūros puoselėtojų Milevičių dailės studiją. Vis dėlto nuo mažens svajojau būti ne dailininku, kosmonautu ar gydytoju, o rašytoju arba aktoriumi. Taigi, svajonė galų gale išsipildė, šiuo požiūriu galiu save laikyti laimingu žmogumi. Skaityti išmokau labai anksti, dar prieš mokyklą. Už tai iki šiol esu dėkingas kaimynystėje gyvenusiai mokytojai lituanistei. Jei gerai prisimenu, ji mane paskatino ir rašyti. Pirmieji bandymai – dar pradinėje mokykloje. Pradėjau „detektyviniais romanais“. Vėliau rašydavau mėgstamų vaikiškų knygų tęsinius. Jaunystėje vaidinau Naujosios Akmenės Liaudies teatre, kuriam tuo metu vadovavo legendinė režisierė St. Niūniavaitė.

Baigdamas mokyklą, vos nepasukau į biologiją. Čia pasireiškė mano dėdės, žymaus gamtosaugininko, biologijos mokytojo, V. Adamkaus premijos laureato Benedikto Gaižausko įtaka. Esu netgi dalyvavęs su Botanikos instituto mokslininkais botaninėse ekspedicijose. Vis dėlto, baigęs vidurinę, įstojau į tuometės Valstybinės Konservatorijos Klaipėdos teatro meno fakultetą studijuoti lietuvių kalbos, literatūros ir režisūros. Studijas nutraukiau, baigęs 2,5 kurso, nes potraukio pedagoginiam darbui nejaučiau.

1986 m. persikėliau į Vilnių, čia sukūriau šeimą. 1992 m. Muzikos Akademijoje baigiau Aukštuosius kino scenaristų kursus (S. Šaltenio studija). Yra tekę filmuotis kine (be kitų režisierių – A.Grikevičiaus ir Š. Barto filmuose). Su bendrakursiu Dž. Juodkaziu sukūrėme du trumpo metražo filmus: „Civilis“, „Parko istorijos“.

Akademiniame dramos (dab. Nacionalinis) teatre esu dirbęs tokių mūsų režisūros korifėjų kaip J. Vaitkus ir O. Koršunovas asistentu. Dirbta įvairių darbų, tačiau tik rašymą visada laikiau ir tebelaikau savo profesija.

Rašau prozą ir poeziją. Kūryba spausdinta visuose pagrindiniuose Lietuvos kultūriniuose leidiniuose – „Metuose“, „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, almanache „Veidai“ ir kt., taip pat „Vienybėje“, „Klaipėdoje“. Visas tris iki šiol išėjusias mano knygas išleido Rašytojų sąjungos leidykla: apsakymų rinkinį „Manekeno gimtadienis“ (2001 m.), apsakymų rinkinį „Reportažas iš kiaušinio“ (2012 m.), poezijos rinkinį „Nekropolių šviesos“ (2015 m.). Už kūrybą esu gavęs literatūrinių premijų: A. Vaičiulaičio (2010 m.), J. Kunčino (2014 m.), St. Niūniavaitės (2017 m.) ir kt.

Savarankiškai išmokęs anglų ir lenkų kalbas, pagilinęs mokykloje bei studijuojant įgytas rusų ir vokiečių kalbų žinias, nuo 2002 m. iš minėtų kalbų profesionaliai verčiu daugiausiai grožinę literatūrą. Esu išvertęs arti 50 knygų, svarbiausi vertimai: iš anglų kalbos – T. Obreht „Tigro žmona“, V. Ratner „Banjano šešėly“, iš rusų kalbos – A. ir B. Strugackių „Gyvenama sala“, iš lenkų kalbos – A. Sapkowskio saga „Raganius“, S. Lemo „Žlugimas“, Z. Kruczynskio „Dažai ar kraujas“. Kaip vertėjas bendradarbiauju su leidyklomis „Baltos lankos“, „Briedis“, „Alma litera“ ir kt.

Nuo 2004 m. esu Lietuvos Rašytojų sąjungos ir Lietuvos Literatūros Vertėjų sąjungos narys, nuo 2006 m. turiu Meno kūrėjo statusą. Ir kaip rašytojas, ir kaip vertėjas dalyvauju įvairiuose kūrybiniuose projektuose, renginiuose, skaitymuose.

Ne vien profesija žmogus gyvas, reikia ir hobio, laisvalaikio. Aš savąjį skiriu menams – daug skaitau, dažnai klausausi muzikos (roko, džiazo, bliuzo), lankausi parodose, teatre, žiūriu filmus. Be to, esu oficialus Londono futbolo klubo „Arsenal“ narys.

Mano žmona Anita Kapočiūtė – taip pat rašytoja, vertėja. Užauginome dvi dukras ir sūnų.
Nuotr. aut. Regimantas Tamošaitis