Laikais, kai pasaulis atviras keliauti, bendrauti be apribojimų, lietuviškos spaudos draudimas atrodo istorijos tėkmėje nutolęs įvykis. Visgi ištisos tautiečių kartos turėjo rizikuoti, kovoti ar net žūti vardan teisės vartoti gimtąją kalbą, o ir pirmieji spausdinti raštai buvo leidžiami kitose šalyse, dažniausiai Prūsijoje – Tilžėje ar Karaliaučiuje. Jų kelias į Lietuvą taip pat buvo ilgas ir su kliūtimis.
Sužinoti apie tai ir ne tik, pajusti labai senų knygų kvapą, patyrinėti rašyseną į Krašto muziejų atėjo Akmenės gimnazijos septintokai su mokytoja Rolanda Rupkuviene, o netradicinė pamoka prasidėjo prie „Išminčių stalo“. Kalikstas Kasakauskas ir Liudvikas Jakavičius priklauso gausiam būriui tautiečių, įvairiais darbais prisidėjusių prie gimtosios kalbos išlikimo. Akmenės krašte veikė ir knygnešių tinklas, kai kurie iš jų – ryškiai susiję su Akmenės miestu (čia gimė, gyveno, mokėsi ir  mokė...). L. Jakavičius (1871-1941) buvo itin aktyvus uždraustos spaudos platintojas, o nepriklausomybę iškovojusioje Lietuvoje tapo vienu didžiausių knygų leidėjų nukreipęs mūsų raštiją nuo giesmynų ir maldaknygių į tuomet nerimta laikytą literatūrą (kalendoriai, satyros, komedijos...), tačiau kaip tik tai išaugino skaitymo patrauklumą.
Krašto muziejus turi įdomų eksponatą, kurį padovanojo Akmenės gyventojas Vytautas Čekanauskas. Tai lovos galas-slėptuvė knygoms. Eksponatas nėra autentiškas, atkurtas pagal prisiminimus. Platus jos pagrindas saugo paslaptį – į tuščią tarpą tarp lentų telpa sluoksnis knygų. Tai geras pavyzdys žmonių išmonės, būdingos lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiui (1864-1904). Išradingumas, o kartais ir įžūlumas yra išgelbėjęs ne vieną daraktorių ir knygnešį.