Parodos, renginiai

Trys knygos ir trys portretinės nuotraukos jų viršeliuose bei pirmąją nuo paskutinės skiriantis 20 metų tardymų, kalėjimų ir tremties laikas. Užrašytą išskirtinę vieno žmogaus istoriją į Krašto muziejų atvežė profesorius Algis Vyšniūnas ir jį atlydėjusi istorikė Kristina Puzarienė. Karo ir pokario metais būta nedaug laisvės kovotojų, kurie išgyveno bausmės dešimtmečius ir grįžo į Lietuvą. Profesoriaus tėvas Vladas Vyšniūnas perėjo visus pragaro ratus, ilgiausiai buvo kalinamas Kazachstano lageriuose. Atgavęs laisvę, daug dirbo, kad paliktų rašytinį liudijimą. Sukrečianti kriminalinių kalinių ir prižiūrėtojų savivalė, darbas radioaktyvių uolienų kasyklose ir nuolatinis badas stepėje, kur auga vien dygūs krūmynai, – tokia būtis Kazachstane laukė 12 000 lietuvių kalinių, o iš viso plačioje lagerių sistemoje buvo kalinama apie 156 000 tautiečių. Tai daugiau nei buvo ištremta į Sibirą 1940-1953 m. Nepaisant to, apie politinius kalinius, kurie amžiams liko svetimuose kraštuose, vis dar kalbama labai mažai, gulagų laikotarpis beveik netyrinėtas, o gyvų liudininkų jau nėra. Akmenės krašte mažai žinomas Juozas Kondratas – vienas iš Kengyro lagerio sukilimo organizatorių – aprašytas A. Solženycino kūriniuose. Galbūt verta pagalvoti apie atminimo ženklą šiam iš Kinkių kaimo kilusiam inteligentui?

Pasikeitus santvarkoms, buvę politiniai kaliniai ir jų palikuonys stengėsi pažymėti bausmės ir laidojimo vietas, jei tik jos būdavo prieinamos. Išskirtinį monumentą prie Balchašo įrengė lietuvių, ukrainiečių ir japonų atstovai karcerio duobėje. Tai lyg vilties ženklas kančių paženklintoje stepėje – karceris čia neretai būdavo pasirenkamas vietoje pavojingo darbo kasyklose, kur laukė mirtis. Atsisveikindamas profesorius A. Vyšniūnas pasidalino lūkesčiu, kad daugiau jaunų žmonių žinotų savo tautos praeitį, atpažintų nepelnytai primirštas asmenybes.