Projektas „Išminčių stalas“

Akmenės krašto muziejaus vyr. fondų saugotoja, Sandra Saliamanienė, parengė projektą „Išminčių stalas“. 2022 metais baigiamas vykdyti projektas Išminčių stalas, kuris vykdomas etapais: gaminamos skulptūros iškiliems Akmenės krašto žmonėms. Kalikstas Kasakauskas, Liudvikas Jakavičius ir Domas Šidlauskas garsino Akmenę savo darbais.  Pagrindinė  ir esminė projekto mintis – pavaizduoti skulptūrinėje kompozicijoje, kokios skirtingos asmenybės kūrė Lietuvos istoriją. Pirmoji skulptūra, sukurta 2020 metais menininko Antano Adomaičio, skirta Kalikstui Kasakauskui – teologijos mokslų daktarui, kunigui, tarnavusiam Akmenėje,  kalbininkui, parengusiam pirmąją žemaičių gramatiką, skulptūrinėje kompozicijoje „Išminčių stalas“. 2021 m. Antanas Adomaitis pagamino antrąją skulptūrą Liudvikui Jakavičiui, kuris net ir gyvendamas Rygoje rūpinosi lietuviškos spaudos platinimu, o tik paskelbus lietuviškos spaudos panaikinimą, atidarė Rygoje knygyną „Lietuva“, užsiėmė lietuviškų knygų leidyba, įkūrė lietuvių teatro draugiją „Žaislas“, plėtojo mėgėjų teatrą. Ir šiemet yra gaminama skulptūra filosofui Domui Šidlauskui-Visuomiui, kuris savo pasaulėžiūra išsiskyrė iš kitų: savo darbuose bandė apjungti baltišką tikėjimą su krikščionybe. Tikimės jau kitais metais išvysti visas tris asmenybes susėsiančius prie „Išminčių stalo“ kartu. Šis projektas tęstinis ir vykdomas keliais etapais. Projektą remia Lietuvos Kultūros Taryba ir Akmenės rajono savivaldybė.

Apie Domo Šidlausko skultūros kūrybinį procesą galite pažiūrėti čia: https://www.youtube.com/watch?v=TRsRdLJEa3Q
Filmavo Arūnas Ostrauskis

vyr. fondų saugotojos Sandros Saliamanienės parengta informacija

 

Žemiau pateikta Ritos Ringienės surinkta informacija apie Domą Šidlauską-Visuomį

Žmogus sau sustojo Pakempiniuose

Netoli Akmenės, Pakempiniuose, palaidotas Domas Šidlauskas (1878–1944), žinomas Visuomio pseudonimu, kuris sietinas su Vydūno dramos ,,Prabočių šešėliai“ (1908) veikėju ir reiškia ,,amžiną lietuvį, žmogų sau“, t. y. laisvą žmogų.

Domas Šidlauskas-Visuomis  kėlė idėjas ir rašė Lietuvos ateities prognozes, vieni jomis pasitikėjo, kiti vadino fantastika, bet jis buvo vienas iš nepriklausomos Lietuvos kūrėjų idealistų kartos: visuomenės veikėjas, spaudos platintojas, prezidento A. Smetonos du kartus kviestas tapti finansų ministru.

Ilgai nežinotą Visuomio kapo vietą 1980 metais surado studentai R. Braziulis ir V. Musteikis, sutvarkė ir sulaukė saugumo darbuotojų dėmesio. 2004 metų rudenį ant kapo pastatytas tvirtesnis paminklas: šiauliečio Alberto Martinaičio akmeninė skulptūra – sumažinta Antano Raudonio Perkūno kopija. To paties akmentašio Raudonio, kuris sukūrė antkapinį paminklą Simonui Daukantui. Dar po šešerių metų, 2010 vasarą, vėl atvyko ,,Aukuro“ klubo žmonės ir sutvarkė menkaverčiais krūmeliais užžėlusias kapines – žalią guotą sumažėjusio kaimo laukų platybėje prie vieškelio. Juo vis atvažiuoja pavieniai keliautojai. Ir 2016 metų vasarą ilgai į saulę stiebdamosios žydėjo jaunos Chockevičių šeimos pasodintos našlaitės. Pasimatymas su Visuomiu galėtų tapti dviratininkų kelionės tikslu, saugiu keliu, atvedančiu į Pakempinius vis kitų keliauninkų būrelius.

Nuo Reivyčių (Mažeikių raj.) kilęs Domas Šidlauskas kėlė Romuvos idėją, 1915 metais suformulavo aisčių tikybos pagrindus, nes svarbiausiu tikslu laikė lietuvybės stiprinimą per prigimtinę baltų religiją. 1926 m. išleido savo filosofinį darbą „Visuomybė“. Joje minima ir Baltoskandijos idėja, kurios plėtojimu rūpinosi profesorius Kazimieras Pakštas: siūlė Baltoskandijos konfederacijai priimti neutralitetą, sudaryti sąjungą su Skandinavija. Atkūrus nepriklausomybę, Panevėžyje 1991 metais įkurta ir iki 2009 metų veikė Baltoskandijos akademija, kuri vėl plėtojo šiaurietiško identiteto sampratą dabartinei Lietuvai. Akademijos įkūrėjas humanitarinių m. dr. Silvestras Gaižiūnas 2006 metų gegužę į Akmenės krašto muziejų atvežė parodą  ,,Kazimiero Pakšto pėdsakai Amerikoje”. Tai buvo pati pirmoji mėnesį veikusi besikuriančio muziejaus paroda. Ją sugrąžino į Panevėžį Akmenės gimnazijos mokiniai su mokytojais važiuodami stovyklauti prie Sartų ežero. Akmeniškių 2006 metų kelionės tikslas – surasti  ir aplankyti vietas, kur Visuomis 1931 metais kalvotose Sartų ežero apylinkėse buvo įkūręs Romuvą, apjungusią tada šešis kaimelius. Gyvendamas čia, surinko daug etnografinės ir archeologinės medžiagos, kurią vėliau perdavė muziejams, nuo 1930 metų veikė ir J. Basanavičiaus vardu pavadintas liaudies universitetas, kas sekmadienį į paskaitas susirinkdavę po 550 klausytojų. Tik Visuomio dėka išgarsėjo Velikuškių piliakalnis, vietinių vadinamas Sala. Tada kaip tik ir stovyklavome prie Sartų ežero. Stovyklavietės šeimininkė Marija Dagienė aprodė  apylinkes ir nuvedė prie garsiųjų piliakalnių. Iš jos ir sužinojome apie į tėviškę iš Vilniaus vasaroti sugrįžtančią Danutę Venclovaitę, kraštietę  ir ilgametę ,,Vagos“ mokslinę redaktorę, kuri surinko atsiminimų apie Velikuškes ir 2004 metais 200 egzempliorių tiražu išleido knygelę  ,,Piliakalnių papėdėj”, joje ir keli puslapiai apie Visuomį. Iš žmonių atminties ir perpasakojimų sukurtas Domo Šidlausko portretas ir skleidžiamo tikėjimo ir gyvenimo filosofijos – visuomybės – strategija: eiti į žmones, kalbėti(s), pasakoti ir dalinti savo knygelę su voke įdėtu autoriaus portretu. Ją turėjo ir akmeniškis provizorius Augustinas Rušinas, pati knygelė atidžių ir smalsių jo dukterų archyve neišliko, tik nuotrauką jos išsaugojo ir rodė apie Visuomį paklaususiems muziejininkams, keliautojams. Ką apie iškilųjį žemaitį pasakojo Velikuškių apylinkių aukštaičiai tebus ir šiame tekste pacituota:

 ,,Tarpukario laikais, kai čia tebebuvo senasis Šakalių namas (vieta graži – troba apsupta pušynėlio, ant kalno, nuo kurio atsiveria vaizdas į Sartus ir Zalvę), ilgokai vasarodavo, įsikūręs ant ,,salkos“, įdomus žmogus – Visuomis, kilęs iš Žemaitijos, prieškario metais buvo apsistojęs mūsų krašte, – vietinių  žmonių liudijimu, kurį laiką gyveno Dusetų apylinkėje, Griovadvario kaime, pas Kuzmickus, paskui aplinkiniuose kaimuose – Velikuškėse, Zaduojoje, Pakačinėse, Bradesiuose. Tai buvo tiems laikams labai išsilavinęs šviesuolis – visuomenės veikėjas, kraštotyrininkas, studijavęs užsieny (vietiniai pasakojo, kad jis, girdi, mokėjęs dvylika kalbų). Žmonėms paliko bene didžiausią įspūdį tai, kad jis nepripažino katalikų tikėjimo ir, pasivadinęs ,,naujos ir tyros religijos kūrėju“, propagavo senovės lietuvių religiją – gamtos garbinimą. Jis dalindavęs ta tema parašytas savo knygeles, taip pat vokus su savo atvaizdu. Tas knygeles atsimena velikuškiečiai, zaduojiečiai. Viena velikuškietė, Marijona Šakalienė, tas knygeles, kaip nesuderinamas su katalikų tikėjimu, užmetusi ant aukšto, o paskui krosny sudeginusi – jos dukra, Liucija Serbentavičienė, prisimena ant viršelio buvus nupieštą didelę akį. Tačiau tai nekliudė artimai Visuomio ir Šakalienės sūnaus Stasio draugystei, kuriam šis keistuolis, kaip jį vadindavo sodiečiai, padovanojo didelį misinginį šaukštą. Tokiomis knygelėmis kitados taip pat apdovanotas Petras Raugas prisimena, kaip jis vaikus vaišindavęs saldainiais, gražiai pamėgdžiodavęs varlių šneką: ,,Korrr peilį dėjai? ,,Korrr peilį dėjai? ,,Kuokį? Kuokį? – ,,Baltkriaunį, baltkriaunį!”Ne iš vieno teko girdėti, kad eigulys J. Šakalys šaudydavęs vanagiokus, o Visuomis kepdavęs, nors šiaip jau buvęs vegetaras ir valgį mėgdavęs gaminti pats. Ateidavo ir pas mus pasirauti ridikėlių, taip pat kurį laiką ir gyveno mūsų namuose. Buvo nevedęs (kitų žiniomis, mėgdavęs artimiau pabendrauti su moterimis), eidamas per žmones taip ir prasimaitindavęs. Ilgokai jo buveinė buvo pas eigulį J. Šakalį. Netoli tos sodybos ošia Ataugo pušynas – dabar vietomis iškirstas, vietomis gerokai užžėlęs, o seniau ten dangų rėmė retos, išlakios pušys. Būdama maža iš tolo mačiau jį ten stovintį iškeltom rankom, nutviekstą pro pušų kamienus prasiskverbusių saulės spindulių – gal jis taip meldėsi? Žmonės kalbėdavo, kad tas saulėtas, žalių samanų aksomu nuklotas šilo kampas buvo jo šventovė. Taip pat Salos piliakalny buvo radęs ypatingos formos gražiai išlenktą pušį, kurią pavadino Patrimpo sostu, ir mėgdavo ten sėdėti. Vaizdingąsias mūsų apylinkių vietas – Velikuškių, Pakačinių, Zaduojos, Pazaduojos, Gipėnų kaimus – dėl šių gamtos kampelių grožio ir jaukumo jis vadino Romuva. Šis, žmonių vadinamas naujuoju Kristumi gamtos garbintojas buvo savotiškos išvaizdos – aukštas, ilga žila barzda su drobinėmis kelnėmis ir pilkšvu, ant viršaus užleistu palaidiniu. Apie nesiskutusį vyriškį žmonės net sakydavo: ,,Vaikštai apžėlęs kaip koks Visuomis.“ Sesuo Stasė iš vaikystės laikų jį prisimena sėdintį mokyklos vakarėlyje pirmoje, svečiams skirtoje eilėje. Mažosios šokėjos jo garbei ,,darė plastikas“ pagal tais laikais populiarią dainelę ,,Ant kalno Ramojaus ugnelė tvaskėjo“. Joje apdainuojama dramatiška vaidilutės meilė – mokytojos parinktas tekstas apie tai, kas atitiko pagoniškų papročių gerbėjo pasaulėvaizdį.

Apie paskutinį jo gyvenimo laikotarpį teko girdėti tik tiek, kad pirmąkart užėjus sovietams, jis Antazavės mokykloje vadinamiems vakariniokams dėstė rusų kalbą. Už tas pamokas gaudavęs 60 rublių. Gavęs algą, grąžindavęs visas skolas, ir jam nelikdavę nė rublio, tad vėl skolindavęsis. Buvusi tremtinė antazaviškė Aldona Vasiliauskaitė pasakojo, jog tuo metu jos tėvai gyveno mokykloje, tad kas vakarą ten užeidavęs. ,,Vedėjui Domui Mikulėnui padovanojo savo sukurtos religijos knygutę, ant kurios viršelio buvo išpieštas raktas, o joje rašė apie visuomybę. Aš skaičiau, tik nieko dorai nesupratau“, – prisimena  ji.“ (4,78-80)

Grįždami namo aplankėme 1987 metais buvusioje miestelio karčemoje įrengtą Kriaunų muziejų, iš muziejininkės Algimantos Raugienės, pasirašinėjančios Kriaunų Raganos slapyvardžiu, nusipirkome 2005 metais išleistą jos knygelę ,,Kriaunose ieškokite kriauniečių“. Sėlių krašto muziejaus leidinyje netikėtai atradome Onos Rušinaitės prisiminimų apie Domą Šidlauską, tų pačių, kurie cituojami iš Mažeikių muziejaus archyvų ir šioje knygoje. Yra ir Balio Šakalio, Zosės Šakalienės prisiminimų fragmentas, užrašytas Dalios Kundelytės. Tegu ir jie lieka perrašyti kaip liejinys iš susisiekiančio indo apie tą patį žmogų, kuris pavažinėjęs po svetimus kraštus, vėl vaikštinėdavo pėsčias basomis, o ilsėdamasis projektavo tėvynės išlikimo galimybę geopolitinių lūžių akivaizdoje. Turėjęs magnetizmo, įkvėpęs savo paieškomis ir elgsenos pavyzdžiu, bet ir nesuprastas, laikytas gal ir ramybės drumstėju, keistuoliu, nors ir įdomiu, iš būrio išsiskiriančiu žmogumi:

,,Tarpukariu Sėlių krašto turistiniuose maršrutuose šiauriniame Sartų ežero gale prie Bradesių įlankos minima Romuva. Ji atsirado čia atsikėlus gyventi Visuomiui – Domui Šidlauskui (1878-1944). Visuomis priklausė tai ypatingai Lietuvos kūrėjų kartai, kuri su pasišventimu darbavosi visose atgimstančiose tautos gyvenimo srityse. Energingas žemaitis, kilęs iš Mažeikių krašto, studijavo Tartu, paskui Leipcigo universitetuose, gilinosi į filosofiją, taip pat į kooperacijos mokslus, buvo labai išsilavinęs, tačiau keistų pažiūrų žmogus. Ilgą laiką jis užėmė svarbias pareigas Lietuvos vyriausybėje, dalyvavo kuriant lietuvišką spaudą, veikė visuomeninėse organizacijose. Pagrindinis jo tikslas buvo stiprinti lietuvybę, svarbiausia – išspręsti religijos klausimą. Autobiografijoje D. Šidlauskas rašė apie naujos religijos reikalingumą ir išdėstė jos pagrindus. Nors Visuomis teigė, jog visos tradicinės religijos yra pasenusios  ir neteisingos, vis dėlto visuomybės pagrindu jis pasirinko senąjį lietuvių tikėjimą. Apeigyne D. Šidlauskas rašė, jog ,,Visumos centras yra Romuva su vadovaujančiu Krivaičiu“.

Taigi miškingą plotą tarp Sartų, Zalvės ir Zaduojos ežerų pavadino Romuva, į kurią įėjo Velikuškių, Pakačinės, Zaduojos, Pazaduojės ir Girėnų kaimai, o Ataugo mišką stengėsi paversti visuomybės šventykla. Keleivis ar vasarotojas po Romuvą turėjo vaikščioti pėsčias, grožėtis gamta ir ,,kelti savo dvasią“.

Domas Šidlauskas ilgokai gyveno Bradesiuose. Šį kraštą jis labai mėgo, siekė išsaugoti jo nuostabią gamtą ir istorinį paveldą. Kartą atėjęs prie Bradesių piliakalnio, Visuomis paprašė netoliese gyvenusio Balio Šakalio paskolinti kastuvą  ir pradėjo kasti. Bekasdamas rado keletą akmeninių kirvukų, ylą. Bradesių kaimą, Pakačenes, Velykuškius Visuomis vadino Romuvos kurortu. Čia jis norėjo įrengti poilsiavietes, bet pirmiausia rūpinosi šio krašto istorija.“ (1,64)

 Domas Šidlauskas Valstybinei archeologijos komisijai įrodė būtinumą ištirti Velikuškių ir kitus apylinkės piliakalnius (1933 metais Velikuškes tyrinėjo P. Tarasenka, 2004 metais apie  ekspediciją straipsnyje rašė G. Zabiela), tad nesuklystume pavadinę jį ir pirmuoju kraštotyrininku. Čia, Salos papėdėje, kur ketino statyti vasarotojų namelius, sėdėjo atviroje Gamtos salėje ir kalbėjo žmonėms skatindamas tobulėti, džiaugtis, vienytis…

Jo ,,Visuomybę“ ,,Aušros“ muziejuje (reg. nr.942) 2006 m. surado akmeniškis gimnazistas Mantas Vasilkevičius, be teisės publikuoti jam leista nusikopijuoti knygelės fragmentą, 2016 metais Akmenės gimnazijos muziejus taip pat įsigijo originalią 1926 metų  leidimo ,,Visuomybę“, kokią iš autoriaus rankų yra turėjęs vaistininkas Augustinas Rušinas, juk ne kartą lankėsi Akmenėje, tik karo fronto visam laikui liko sustabdytas  Pakempiniuose – kryžkelėje  tarp Akmenės, Alkiškių, Stipirkių, kapinių maža sala apsėto lauko vidury, bet ne vieną vasarą ir takas į jas sumintas. Vadinasi, eita, lankyta ir vienas kitam papasakota. Tegu bus vietoj atsako kelios mintys iš Domo Šidlausko-Visuomio  knygelės:

Kelk aikštėn kiekvieno neįvertintus ar pamirštus nuopelnus. (p.52)

Atskiras asmuo tiek teturi vertės, kiek jis yra atlikęs daugiau gero, negu blogo. (p. 51)

Pirmiau patirk, paskiau filosofuok. (p. 54)

Mokymas neturi virsti vien žinių  teikimu, bet turi lavinti sielą.(p. 55)

Tik per prityrimą žmogus virsta tikrai išmanančiu, praktišku, išmintingu.(p. 55)

Mokymas mokymui – nelygu; brangintini gabūs, geri mokytojai. (p. 55)

Atsidėkodamas už savo žinojimą, šviesk kitus.(p. 56)

Politinė laisvė – ne faktas, bet idėja.(p. 62)

Būk toks pilietis, kad tavimi galėtų pasigirti tėvynė. (p. 62)

Tauta turi sugebėti atstovėti savo laisvę, tautinę, kultūrinę, medžiaginę ir politinę nepriklausomybę. Jei tik visa tauta tikrai geidžia būti nepriklausoma, visuomet to pasiekia.(p. 83)

Tautos reikšmė, įtakingumas ir vertė nepareina nuo jos narių gausingumo ar jos apgyvento žemės ploto, bet nuo veiklumo ir kuriamosios galios. Tautos vertė pareina nuo jos narių būdo; brangintini: tvirtumas, sveikumas, blaivumas, protingumas, rimtumas, susivaldymas, savęs vertinimas, savarankumas, tvarkingumas, darbštumas, prakilnių tikslų turėjimas, energija, taupumas, egoizmo tramdymas, pareigų atlikimas ir dorovingumas; o švelnūs jausmai, elegantiškumas, talentingumas mene – tik gyvenimo priedai, papuošalai ir pasaldintojai. (p. 84)

Stipri yra žmogaus mintis, pergyvenanti ir jį patį, išsipildanti arba tarsi lūkuriuojanti tautos pasąmonėje. Kai išspausdino ,,Visuomybę“, Lietuva jau aštuntuosius nepriklausomybės metus gyveno, kai jauni žygeiviai kapą surado, lygiai tiek pat metų buvo likę iki nepriklausomybės atstatymo. Taip ir vilnija laikas, tai nublokšdamas į užmarštį, tai vėl iškeldamas į atminties šviesą.

Literatūra

1. Kriaunose ieškokite kriauniečių / Kriaunų Ragana: Kriaunų istorijos muziejus, 2005, 127p.

2. Šidlauskas Domas – Visuomis, prieiga internetu: https://lietuvai.lt/wiki/Domas_%C5%A0idlauskas-Visuomis;

http://www.sartai.info/index.php?option=com_content&view=article&id=393&Itemid=296

3. Šidlauskas Domas – Visuomis. Visuomybė. Kaunas, 1926, 223 p.

4. Venclovaitė Danutė. Piliakalnių papėdėj. Vilnius, 2004, 145 p.