Žymūs žmonės

Telesforas Kulakauskas – dailininkas, grafikas. Gimė 1907 m. rugsėjo 7 d. Klykoliuose (Akmenės r.). Mirė 1977 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje. Telesforas Kulakauskas yra mūsų aukštosios kultūros dalis.

1933 m. baigė Kauno meno mokyklą, grafikos studiją. 1945–1948 m. dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute (taikomosios grafikos  fakulteto dekanas;  docentas – 1945 m.). Dailės parodose pradėjo dalyvauti nuo 1932 m., buvo „Ars“ grupės parodų dalyvis, bendradarbiavo „Trečiojo fronto“ draugijos veikloje. Dirbo lakštinės grafikos, teatro dekoracijos ir kostiumų, estampų, šaržų, karikatūros, knygų apipavidalinimo ir iliustravimo srityse.
Telesforas Kulakauskas – bene daugiausiai (apie 70) knygų viršelių 4 dešimtmetyje sukūręs dailininkas. Ankstyvojoje kūryboje jaučiami art deco braižas, modernėjimo siekis. Sausos adatos, oforto technika sukūrė estampų („Ožkos“ – 1933, „Moters galva“ – 1935, Jovaro portretas – 1946, „Audėja“ – 1962), iliustravo ir apipavidalino knygų (Sofoklio „Tragedijos“ – 1939, K. Čiukovskio „Daktaras Aiskauda“ – 1957, Kazio Binkio „Atsiskyrėlis Antanėlis“ – 1968), sukūrė piešinių (Balio Sruogos – 1947, Antano Vienuolio – 1953, Juozo Mikėno – 1964), karikatūrų (Antano Venclovos šaržas),  plakatų.  Dailininkas taip pat apipavidalino spektaklių: Vinco Krėvės „Žentas“ (1931, Valstybės teatre),
O. Vaildo „Žvaigždės vaikas“ (1966, Lietuvos dramos teatre), o savaitraščio „Literatūra ir menas“ antraštė – seniai yra tapusi mūsų nacionalinės kultūros simboliu. Šiuos kūrinius žino net tie, kurie nėra girdėję  autoriaus pavardės.

Sofija Pšibiliauskienė (1867–1926 m.) – rašytoja.

Dvi seserys Ivanauskaitės, leidusios į pasaulį savo prozos kūrinius bendru Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu, yra tapusios lietuvių nacionalinės kultūros savastimi, nacionalinės literatūros klasika. O jų kūriniuose gausu Papilės krašto atšvaitų. Vyriausioji Paragių dvaro savininko, talentingo dailininko Nikodemo Ivanausko dukra Sofija gimė Paragiuose. Dar mažą mergaitę tėvai ją išsivežė į Vokietiją, kur Miunchene tėvas studijavo dailę ir rengėsi meninės kūrybos keliu. Tačiau nepalankiai susiklosčius aplinkybėms N. Ivanauskas buvo priverstas nutraukti studijas ir grįžti į Lenkiją, o paskui dar arčiau tėviškės – į Šiaulius. Čia gyvendamas rūpinosi apleisto Paragių ūkio remontu.

„– Buvau jau arti dešimties mergaitė, kada sugrįžome į tėviškę, į Paragius. Sužavėjo mane sodžius, pavasaris buvo pačiame gražume.“ – vėliau atsidus rašytoja, prisimindama tas šviesias vaikystės akimirkas. Deja, sutemų, prieblandos Paragiuose buvo daugiau, negu saulėtų dienų. Neturėdamas lėšų dukroms mokslinti, tėvas jas mokė pats. Mokė to, ką sugebėjo ir manė esant reikalinga. Toks fragmentiškas mokymasis ir atsitiktinių meilės romanų bei eilėraščių skaitymas suformavo dukters Sofijos idealizmą, kuriam pasireikšti reikėjo tik palankios dirvos. Dvidešimtmetė ji susipažino su iš Rusijos grįžusiu nugyvento ūkio kaimynystėje paveldėtoju Rapolu Pšibiliausku, naiviai tikėdamasi jį, lėbaujantį ir palaidą gyvenimą mėgstantį, atvesti į dorą gyvenimą. Susilaukė dukters ir sūnaus, puoselėjo šviesias viltis. Deja, atsitiktinai likimo suvesti ir be meilės šeimą sukūrę sutuoktiniai greit susvetimėjo. Šeima iširo, buvęs vyras netrukus emigravo į Ameriką ir ten žuvo. Sofijai teko vienai kabintis į gyvenimą ir nuolatos galynėtis su skurdu.

Bene vienintelė to meto prošvaistė buvo užsimezgę ryšiai su Lietuvos rašytojais. Rinkdamas duomenis kursiniam darbui ir keliaudamas nuo palatvijo Ventos pakrantėmis, 1896 m. Sofiją Pšibiliauskienę, gyvenusią tuomet Meškių-Gadoniškių dvarelyje, aplankė Peterburgo universiteto studentas Povilas Višinskis, jau iki tol lietuvių literatūrai suradęs Žemaitę ir Šatrijos Raganą. Jis padrąsino Sofiją rašyti. 1898 m. laikraštyje „Ūkininkas“ pasirodė pirmasis jos apsakymas „Našlaitė“. P. Višinskas ir vėliau sekė Sofijos kūrybą, visaip ją skatino, supažindino su G. Petkevičaite-Bite. Su bendraminčiais 1899 m. važiuodamas į Palangą rengti pirmojo lietuviško spektaklio, keliavo pro Paragius ir siūlė vykti kartu, o grįždamas užsuko pasidalyti įspūdžiais. Gūdaus, nuošalaus kaimo aplinka, apkalbos, skurdas slėgė rašytoją. Išsiskyrusi su vyru, ji išvyko į Vilnių, dirbo Vievio vaistinėje, paveikslų dirbtuvėje Kaune, nevilties prislėgta, 1902 m. pavasarį bandė nusižudyti. Prieštaringai ji vertino 1905 m. maištą prieš carinę Rusijos valdžią, o po to sekę kariuomenės veiksmai pesimizmą tik sustiprino. Sukilimo įvykius ji matė iš arti, nes kaimynas Kairiškių dvaro savininkų sūnus Vladas Sirutavičius, globojo šiame krašte veikusius socialdemokratų agitatorius. Nusivylimas atsispindėjo talentingame jos romane „Klaida“, kurį stipriai kritikavo socialdemokratai ir skubaus nacionalinio išsivadavimo šalininkai. „Klaida“ buvo antras romanas lietuvių literatūros istorijoje ir pirmas tokia opia, nūdiene socialine tematika.

Artinantis Pirmajam pasauliniam karui, abi seserys vėl sugrįžo į Paragius slaugyti sunkiai sirgusiosios mamos. Sofija grįžo prislėgta skaudžios netekties – vos šešiolikos metų sulaukusi mirė dukra Emilija, Paragiuose ūkis nugyventas, sūnus Stasys sunkiai dirbo tėvo paliktame Meškių-Gadoniškių dvarelyje, tėvas uždarbiavo tapydamas paveikslus bažnyčioms.

Karo nusiaubtame ir apiplėštame Paragių ūkyje pragyventi buvo sunk. Sofija buvo išvykusi į Kauną, gavo darbo M. K. Čiurlionio muziejuje, tačiau ir ten atlyginimas menkas, dirbti reikėjo šaltuose ir drėgnuose rūsiuose, tuberkuliozė palaužė ir taip trapią rašytojos sveikatą. Grįžusi į Paragius, ji neilgai sirgusi, auštant 1926 m. pavasariui, mirė ir buvo išlydėta tuo pačiu keliu į Tryškius, į kapines, kur jau ilsėjosi motina.

Teksto autorius Leopoldas Rozga

Marija Lastauskienė (1872–1957 m.) – rašytoja.

Kalbant apie Lazdynų Pelėdos kūrybą, dažniausiai turima galvoje ir analizuojama vyresniosios iš seserų Ivanauskaičių – Sofijos Pšibiliauskienės – kūryba. Penkeriais metais jaunesnei Marijai Lastauskienei likimas lėmė sulaukti ilgesnio amžiaus, ir parašė ji daugiau stambių kūrinių, pirmiausia – romanų. Tačiau jos kūriniai gal ne tiek įtaigūs ir emocionalūs, nes dalis jų sesers išversti iš lenkų kalbos, o jų veiksmas dažniau plėtojamas miestuose, provincijos skaitytojui menkiau pažįstamoje aplinkoje. Daugiau kaip pusę amžiaus Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos rankraštynuose pragulėjo ir tik 1996 m. buvo išspausdintas Marijos paskutinis romanas, beje, parašytas jau lietuviškai, „Praeities šmėklos“.

Marija į pasaulį atėjo Šiauliuose, kur tėvai ilgesniam laikui apsistojo grįždami iš Vokietijos, po nutrauktų tėvo Nikodemo Ivanausko studijų Miuncheno dailės akademija. Į suremontuotą Paragių sodybą šeima Mariją atsivežė jau penkerių metų mergaitę. Čia ji augo dešimtmetį, kol, eidama šešioliktuosius, buvo išsiųsta mokytis siuvėjos amato į Šiaulius, o dar po trejų metų išvyko į Varšuvą, pas tetą, kuri turėjo privačią siuvyklą bei rankdarbių dirbtuvę.

Dar po devynerių metų Marija išvažiavo darbo ieškoti į Peterburgą, čia irgi laukė toks pat sunkus ir menkai atlyginamas triūsas Paršukovo papuošalų dirbtuvėje. Literatūrinę kūrybą pradėjusi anksti, nuo 17 ar 18 metų, Peterburge dirbdama 12 valandų, ji apskritai nebeturėjo galimybių rašyti. Tačiau suartėjo su socialdemokratinėmis nuotaikomis užsikrėtusių studentų bendruomene, 1903 m. ištekėjo už aktyviai socialdemokratines idėjas propagavusio studento iš Baltarusijos, dešimčia metų jaunesnio V. Lastausko. Caro valdžiai ėmus represuoti 1905 m. sukilimo dalyvius bei agitatorius, šeima pasitraukė į Paragius. Mariją kurį laiką dirbo kaip keliaujanti siuvėja, yra žinoma, kad darbavosi Pavirvytės dvare, Paulavičių šeimoje. Matyt, yra dirbusi ir Santeklių dvare, nes pažino ir viename iš savo kūrinių, apysakoje „Karalaitė Lėlė“, sakoma, pavaizdavo šiame dvare užaugusią talentingą menininkę, audėją Oną Bagnickaitę.

Skurdo užguita, M. Lastauskienė netrukus išvažiuoja uždarbiauti į Rygą, apie 1907 m. persikelia į Vilnių. Čia galėjo daugiau laiko skirti kūrybai, praaugo dukterys, tačiau šeima iširo. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse abi seserys vėl sugrįžo į Paragius. Buvo vegetarė, gailėdavo gyvūnų.

Kaip ir seseriai Sofijai, Marijai Lastauskienei Paragiuose irgi buvo liūdesio dienos. Palaidojo 1918 m. motiną, paskui – brolį Gustavą, 1926 m. į Tryškių kapines išlydėjo seserį Sofiją ir liko slaugyti jau garbaus amžiaus sulaukusio tėvo. Tėvą Mariją slaugė ir karšino iki jo mirties 1931 m. sausio 23 d. Paragiuose ji parašė bene stambiausius savo kūrinius – romanus „Šviesuliai ir šešėliai“ bei „Šiaurės sostinėje“, pagrįstus Peterburgo prisiminimais. Klausydamasi tėvo pasakojimų, apie 1930 m. parašė paskutinį savo romaną „Praeities šmėklos“, kuris parengtas spaudai ir išleistas tik 1996 m. Apie šį savo gyvenimo tarpą M. Lastauskienė pati yra rašiusi „Mano vargai vis nesibaigė. Tėvas, sulaukęs gilios senatvės, visai įgulė. Ilgais vakarais, sėdėdama prie jo lovos, daug kalbėdavau su juo. Jis man daug papasakojo apie mūsų šeimos praeitį, ir, besiklausydama jo pasakojimų, parašiau romaną „Praeities šmėklos“. Artimieji jame atpažįsta ir tėvą N. Ivanauską, ir nemažai kitų tikrų šio krašto gyventojų, dalyvavusių 1863 metų sukilime. Jaunesniajai dukrai Stasei ištekėjus už melioracijos inžinieriaus Kazio Matulio, šeima persikėlė į Kauną, netrukus ten apsigyveno ir motina.

Nepaisant savo senyvo amžiaus, Marija Lastauskienė noriai dalyvaudavo Telšių literatų susiėjimuose, važiuodavo į jaunesnių kūrėjų rengiamus literatūrinius vakarus. Ir to meto nuotraukose ji vis juodais rūbais, kuriuos vilkėjo nuo motinos mirties kol pati išėjo iš šio pasaulio. Paskutinį dešimtį rašytoja gyveno Kaune, ten mirė ir palaidota.

Kad Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu pasirašinėja dvi autorės, seserys Ivanauskaitės, ilgai Lietuvoje nežinota, šią paslaptį tik apie 1930 m. atskleidė Liudas Gira. Net patyrę ir akyli literatūros kritikai ne visuomet nustato, kuris kūrinys parašytas Sofijos, o kuris Marijos. Neabejotina, kad seserys viena kitą papildė, dalijosi savo gyvenimo patyrimu ir dvasiniais pergyvenimais, gal – ir kūrybiniais sumanymais. Abi seserys buvo iš esmės savamokslės, tačiau puikiai mokėjo lietuvių kalbą, rašė vaizdingai, įtaigiai, gyvai.

Teksto autorius Leopoldas Rozga

Aleksandra Mickevičiūtė-Balkevičienė – aktorė.

Aleksandra Mickevičiūtė (Balkevičienė) gimė Papilėje  1887 metais. Rašyti ir skaityti išmoko iš senelio Prano Mickevičiaus, kuris buvo daraktorius, tad jaunoji Aleksandra buvo senelio padėjėja ir  jau nuo 10 metų kartkarčiais pavadavo senelį: mokė už save daug vyresnius mokinius. Papilėje dalyvavo mitinge, kuriame buvo reikalaujama nušalinti caro valdžios pareigūnus.

Susipažinusi su moksleiviu Juozu Vaičkumi 1905 metais kartu parengė G. Petkevičaitės-Bitės ir J. Žemaitės trijų veiksmų komediją „Velnias spąstuose“, kurią suvaidino per Petrinių atlaidus Breitmozerio (Lačo) malūno sandėlyje ant Ventos upės kranto. Žiūrovams vietų buvo numatę 300, o susirinko antra tiek. 1906 metais buvo pastatytas P. Pundzevičiaus-Peliuko spektaklis „Neatmezgamas mazgas“.

1907 metais Aleksandra ištekėjo už geležinkelininko Juliaus Balkevičiaus ir išvyko gyventi į Užkaukazę, vėliau Kijevą, Tbilisį. 1918 m. grįžo gyventi į Lietuvą ir apsigyveno Kaune. 1929 metais su vyru įsikūrė Mažeikiuose. Tikriausiai Antrojo pasaulinio karo metais Balkevičių šeima apsigyveno Papilėje. Aleksandra Mickevičiūtė-Balkevičienė mirė 1965 m. vasario 4 d., abu su vyru yra palaidoti Papilės kapinėse.

Augustinas Rušinas – provizorius, vaistinės steigėjas.

Augustinas Rušinas gimė 1882 metais Viekšnių valsčiuje valstiečių šeimoje. Visomis tėvų išgalėmis tėvai išleido mokytis į  Liepojos gimnaziją. Ten, ne tik mokslų siekė jaunimas, bet slaptai veikė rateliai, kuriuose buvo nagrinėjami politinės ekonomijos klausimai, marksizmas, kurie domino ir jaunąjį Augustiną. Tačiau studijuojant Liepojoj pasimirė Augustino tėvas, o dar nederliaus metai. Likusi viena motina neišgalėjo leisti sūnaus į mokslus, tad Augustinui teko grįžti į gimtinę ir  viltis įsitvirtinti vaistinėje mokiniu. Grįžęs iš mokslų veiklus jaunuolis nenurimo ir įsijungė į 1905 metų judėjimą. Jis organizavo susirinkimus, platino brošiūras, atsišaukimus 1906 metais caro šnipų įskųstas buvo suimtas už dalyvavimą revoliuciniame judėjime ir pusmetį kalėjo Šiaulių kalėjime. Paleistas vėl buvo persekiojamas, tad  nusprendė išvykti iš Lietuvos į Ameriką ir apsigyveno Filadelfijoje, kur dirbo valgykloje, žaislų fabrike. Vėliau įstojo į socialistų sąjungos kuopą ir ėmė dirbi „Kovos“ redakcijoje sekretoriumi. Tėvynės ilgesys neleido ilgiau užsibūti Amerikoje, tad aprimus Lietuvoje persekiojimams Augustinas grįžo į Lietuvą ir įsidarbino mokiniu pas Viekšnių vaistininką Vincentą Aleksandravičių, mat norint laikyti provizoriaus padėjėjo egzaminus reikėjo tris metus dirbti vaistinėje mokiniu.  Po trejų metų darbo Viekšniuose 1911 metais Kijevo universitete su pagyrimu išlaikė vaistininko padėjėjo egzaminus ir tapo farmacininku. Dirbo Kijevo, Pskovo, Charkovo gubernijoje, Rygos vaistinėse, vėliau dirbo ir studijavo Maskvos universitete  farmaciją ir papildomai lankė magistro  Petro Raudonikio įsteigtą Maskvoje privatų farmacijos institutą. 1918 metais išlaikęs valstybinius egzaminus gavo provizoriaus diplomą. 1918 metais grįžęs į Lietuvą svajojo įsteigti mažą vaistinėlę ten, kur jos dar nėra. Tokią vietą buvo nužiūrėjęs Kruopių miestelyje, bet Kaune farmacijos skyriaus viršininkas su tuo nesutiko, pasiūlė įsteigti vaistinę Akmenėje ir tam davė  leidimą. Tad 1919 metais, anot vaistininko, tamsiame, purviname, tarp negrįstų, klampių  gatvių, tarp medinių skiedromis ir šiaudais dengtų lūšnų įsteigiama Akmenėje vaistinė. Vaistinėje dirbo vienas Augustinas Rušinas, samdyto personalo  neturėjo, o darbuotis padėdavo žmona Ona Dvariškytė-Rušinienė, vėliau – dvi dukros Ona ir Eugenija, kurios vaistinėje dirbo iki 1950 metų, kol pasuko mamos pėdomis į pedagoginį kelią. Augustino Rušino vaistinė budėdavo dieną ir naktį, kur prireikus buvo gaminami  pagal receptus vaistai. Vaistinės  vedėju Augustinas Rušinas  dirbo  ir 1940 metais, kai atėjus tarybinei valdžiai visos vaistinės Lietuvoje buvo nacionalizuotos, tada Augustinas Rušinas buvo paliktas vaistinės  vedėju, vėliau – vaistinė dirbo ir vokiečių okupacijos metais. Karo metu 1944 metais Akmenės vaistinė labai nukentėjo:  ji buvo apiplėšta, apšaudyta, išdaužytais langais, apgriautomis krosnimis, suniokota įranga, išbarstytais vaistais. Tiesa, dalį vaistų prieš mūšius pasisekė iš miestelio išvežti į saugesnę vietą, tad praslinkus frontui A. Rušino ir jo šeimos pastangomis vaistinė atkurta ir sutvarkyta, o išsaugotais vaistais imta aptarnauti gyventojus.

Vaistinės vedėju provizorius Augustinas Rušinas dirbo iki 1952 m., o  vaistininku  iki 1957 m. kol išėjo į pensiją. Mirė 1973 m. spalio 12 d.