Žymūs žmonės

Anicetas Lupeika (g. 1936 m.). – buvęs Akmenės r. meras, inžinierius statybininkas, Lietuvos ir Akmenės rajono politinis bei visuomenės veikėjas.

Anicetas Lupeika – buvęs politikas, 1997, 2000 ir 2003 metais buvo išrinktas Akmenės rajono savivaldybės meru. 2009 metais jam suteiktas Akmenės rajono Garbės piliečio vardas. 2012 metais jis buvo apdovanotas Garbės ženklu „Už nuopelnus Akmenės rajonui“. Anicetas Lupeika apie savo gyvenimą yra parašęs knygą, tačiau ne garbės troškimo vedinas. Jis aprašė savo gyvenimą, besikeičiančias santvarkas, aplinkybes ir knygą išleido 21 egzempliorių, tiek, kad užtektų kiekvienam vaikui bei anūkui.

Skurdi vaikystė

Aniceto Lupeikos gyvenimas nebuvo lengvas. Kai jam buvo vos ketveri metai, mirė jo mama. Jis gimė Mažeikių mieste, darbininko šeimoje. Tėvas Feliksas Lupeika buvo stalius-dailidė, mama Rozalija – namų šeimininkė. Jis buvo jauniausias, aštuntasis, vaikas. 1944 metais pradėjo lankyti Mažeikių septynmetę mokyklą, tačiau kiekvienais mokslo metais reikėjo įveikti daug sunkumų. „Nebuvo iš ko nupirkti mokyklinių vadovėlių, sąsiuvinių, pieštukų. Tebevyko karas, tad sunku buvo visiems. Bet mokytis sekėsi neblogai, mano seserys tuo metu gyveno Klaipėdoje, tad baigęs mokyklą atvažiavau pas jas ir įstojau į mokytis Klaipėdos jūreivystės mokyklą“, –atsiminimais dalijasi A. Lupeika.

Jūreivystės mokykloje mokslai taip pat sekėsi neblogai, tačiau išsiskirti iš kitų nepavyko, nebent sportiniais pasiekimais, kurie palengvino karinę tarnybą, po kurios A. Lupeika grįžo į gimtuosius Mažeikius, kur nusprendė tolimesnio gyvenimo nesieti nei su jūra, nei su laivais, nei su kariuomene.

„Pradėjau dirbti Mažeikių rajono Tarpkolūkinėje statybų organizacijoje statybos meistru, o netrukus ir darbų vadovu. Organizuoti statybos darbus sekėsi, perpratau pramoninės ir civilinės statybos darbų principus, o mano vadovavimą palankiai pradėjo vertinti vadovai, taip ir pradėjau jaustis tvirčiau“,– apie savo kelio pradžią statybų srityje pasakoja Anicetas Lupeika. Šioje srityje, beje, jis ir dirbo visą savo gyvenimą, iki kol tapo Akmenės rajono meru.

Dalyvavimas Nepriklausomybės atkūrimo procese

Anicetas Lupeika aktyviai dalyvavo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo procese, pasisakydavo mitinguose, rinko žmonių parašus, tuometinis rajono laikraštis nuolat skelbė jo publikacijas Nepriklausomybės įtvirtinimo klausimai.

„Būtent šios politinės permainos įnešė pokyčius ir mano veikloje, viskas staigiai pasikeitė. 1990 metais buvau išrinktas Akmenės miesto meru. Šias pareigas ėjau penkerius metus, po to tapau Akmenės seniūnijos seniūnu, o 1997 metais tapau Akmenės rajono meru“, – taip pristato savo veiklą A. Lupeika.

Pomėgių netrūksta

Anicetas Lupeika yra sukaupęs daugiau kaip 2 000 knygų apie Lietuvos bažnyčias, pilis, dvarus, saugomas teritorijas, ežerus ir kitus simbolius, kuriais didžiuojasi Lietuva (ši jo kolekcija jau du kartus buvo parodyta per LRT nacionalinės televizijos laidą „Panorama“). Taip pat A. Lupeika yra Akmenės bendruomenės Trečiojo amžiaus universiteto klausytojas. Dabar jam didžiausias malonumas stebėti savo senus darbus.

Anicetas Lupeika įsitikinęs, kad didžiausia jo gyvenimo sėkmė – mokėjimas ieškoti galimybių, o ne konfliktuoti, tartis ir susitarti. Ir tai jam pavykdavo.

Šaltiniai: http://www.universitetozurnalistas.kf.vu.lt/2018/04/buves-meras-isejes-i-pensija-panoro-tapti-zurnalistu/

Ignas Petrauskas – 1917 me­tų rug­sė­jo 18-22 die­no­mis Vil­niu­je vy­ku­sios Lie­tu­vių kon­fe­ren­ci­jos, vė­liau įgi­ju­sios Vil­niaus kon­fe­ren­ci­jos pa­va­di­ni­mą, da­ly­vis. Jo­je į Lie­tu­vos Ta­ry­bą iš­rink­ta 20 at­sto­vų, ku­rie 1918-ųjų va­sa­rio 16-ąją pa­skel­bė Nep­rik­lau­so­my­bės At­kū­ri­mo Ak­tą.

Kadaise lyg ir įžanga į Vasario 16-ąją buvo 1917 metų rugsėjo 18–23 dienomis sušaukta Lietuvių konferencija. Po sunkių derybų Vilniaus lietuviams pagaliau pavyko išgauti iš okupacinės valdžios leidimą konferencijai sušaukti. Tai nebuvo taip paprasta, kadangi ir patys lietuviai dar nebuvo paruošę savo taktikos, o ji, Vokietijai siekiant aneksijos tikslų, buvo būtinai reikalinga. Okupantų valdžia neleido sušaukti rinkimus, todėl reikėjo ieškoti kitokių būdų. Komiteto nusistatymu konferencijoje galėjo dalyvauti tik lietuviai arba tie Lietuvos piliečiai, kurie iš savo darbų buvo žinomi kaip aiškūs Lietuvių tautos ir krašto gerovės šalininkai. Buvo atsižvelgiama, kad konferencijoje dalyvautų atstovai iš skirtingų luomų, sričių ir partijų. Vilniaus konferencijoje 1917 m. rugsėjo 21 d. buvo sudaryta Krašto Taryba, pačių lietuvių veikėjų vadinta Lietuvos Taryba. Keliems krikščionims demokratams užleidus savo vietas kairiesiems, Taryba tapo tokios sudėties: Jonas Basanavičius (nepartinis), Saliamonas Banaitis (krikščionis demokratas), Mykolas Biržiška (tada dar socialdemokratas), Kazys Bizauskas (krikščionis demokratas), Pranas Dovydaitis (krikščionis demokratas), Steponas Kairys (socialdemokratas), Petras Klimas (nepartinis), Vladas Mironas (tautininkas), Donatas Malinauskas (nepartinis), Stanislovas Narutavičius (nepartinis),  Alfonsas Petrulis (krikščionis demokratas), Antanas Smetona (tautininkas), Jonas Smilgevičius (nepartinis), Justinas Staugaitis (krikščionis demokratas), Aleksandras Stulginskis (krikščionis demokratas), Jurgis Šaulys (nepartinis), Jokūbas Šernas (nepartinis), Jonas Vailokaitis (krikščionis demokratas), Jonas Vileišis (liaudininkas), Kazimieras Šaulys (krikščionis demokratas).

   Iš 264 pakviestų asmenų į Vilnių karo sąlygomis sugebėjo atvykti 222 lietuviai.  Konferencija išrinko 20 iškilių lietuvių tautos veikėjų į Lietuvos Tarybą, kuri po 5 mėnesių paskelbs Nepriklausomybės atkūrimo Aktą ir pradės valstybės atkūrimo procesus. Konferencijoje dalyvavo J. Basanavičius, poetai Maironis ir F. Kirša, dailininkas A. Žmuidzinavičius bei didelis būrys kitų ano meto šviesuolių, savo šalies ir tautos patriotų. Anot vyskupo J. Staugaičio, susirinko „visa, kas buvo Lietuvoje šviesesnio ir įtakingesnio“. Vienas iš aktyviausių konferencijos rengėjų bei lyderių buvo iš Viekšnių kilęs Vilniaus lietuvių gimnazijos direktorius 35 metų Mykolas Biržiška. Trumpam atsigręžkime į tuos per šimtmetį nutolusius įvykius. Iš lūpų į lūpas sklido laisvos mintys, net atokiausių vietovių gyventojai apie tuos įvykius žinojo, jais domėjosi, rinkosi į mitingus ar kitokius susibūrimus ir  laukė Lietuvos valstybės atkūrimo. Kaizerinės Vokietijos okupacinės valdžios įkurta Akmenės apskritis anuomet buvo vienas iš tolimiausių administracinių regionų. Tačiau nepriklausomybės dvelksmas ir čia buvo stiprus. Ypač aktyviai jį kurstė pažangūs ir patriotiškų nuostatų dvasininkai. Konferencijoje dalyvavo dvasininkas iš Žagarės Vincas Jarulaitis. Anksčiau jis darbavosi Viekšniuose, okupacinės valdžios ištremtas į Vokietiją, iš jos grįžęs darbavosi Žagarėje, o netrukus bus perkeltas į Papilę. Iš Kuršėnų atvyko dekanas Jonas Navickis, o žemaičių vyskupas P. Karevičius, nepaisydamas okupacinės valdžios trukdymų, aktyviai lankė parapijas ir rugsėjo 17 dieną, konferencijos išvakarėse, lankė Papilės bei Šiaudinės tikinčiuosius, kuriems irgi aiškino, kaip ir kodėl reikia atkurti Lietuvos valstybę. Medemrodės dvaro savininkas V. Zubovas su šeima dar nebuvo grįžę iš Rusijos, dvarą prižiūrėjo 57 metų ekonomas Ignas Petrauskas. Konferencijoje jis atstovavo ne tik Medemrodei, bet ir visam tuometiniam Akmenės valsčiui. Ateityje nelengvai, net tragiškai klostysis konferencijos dalyvių likimai. Jie užsitraukė ypatingą raudonųjų okupantų nemalonę. I. Petrauskas, jau sulaukęs žilos senatvės, 1941 metų birželį ištremtas į Sibiro tolius ir ten žuvo. Dvasininką Joną Navickį tais pačiais 1941 metais nužudys savi – nuo panikos apduję sovietinių okupantų talkininkai. Mykolas Biržiška su šeima ir broliais Vaclovu bei Viktoru bus priverstas palikti Tėvynę, dėl kurios dirbo bei rizikavo anuomet. Rūstūs išbandymai dar laukė visos Lietuvos. Dar trapią nepriklausomą valstybę netrukus užpuls alkanos ir nuožmios bermontininkų, bolševikinės raudonosios armijos gaujos, lenkų kariuomenė. Dėl to neįvyko Nepriklausomybės paskelbimo šventė, kurią 1918 metų vasarą surengti ragino patys gyventojai, net buvo viešai renkami delegatai į šventės renginius Vilniuje. Gausią delegaciją buvo subūręs Papilės valsčius, iš Viekšnių turėjo dalyvauti 6 delegatai, iš Mažeikių 10 atstovų, o apskritai iš visos tuometinės Akmenės apskrities turėjo vykti 60 delegatų ir 108 svečiai. Vasario 16-osios kroniką galima būtų užbaigti 1918 metų balandžio 25-ąja, kai Lietuvos Taryba patvirtino trispalvę valstybės vėliavą, kuri ir šiandien plevėsuoja Lietuvoje.

Šaltiniai
Rozga, L. (2017 rugsėjo 22 d.) Įžanga į Vasario 16-ąją. www.avienybe.lt.

Albina Kinčienė (tautodailininkė, audėja) gimė 1919 m. balandžio 7 d. emigrantų šeimoje. Abu jos tėvai į Ameriką atvyko iš Papilės valsčiaus. 
Stasys Kinčius (tautodailininkas, drožėjas) – gimė 1912 m. rugpjūčio 28 d. Švendrių kaime. 1941 m. sukūrė šeimą su tautodailininke Albina Pranulyte (Kinčiene), tad menas abiems įkūnijo didžiąją gyvenimo prasmę.

Sulaukusi vos 3 metų, Albina Kinčienė su šeima įsikūrė Lietuvoje, Vėgeriuose, vėliau lankė Papilės progimnaziją. Audimu tautodailininkė susidomėjo dar vaikystėje, o būdama 14 austi iš knygų, kaimynų išmoko pati – audė lovatieses, kilimėlius, įvairius audinius. Pasisekimo audėja sulaukė po pirmosios savo parodos 1958 metais: savo puikiais audiniais – juostomis, takeliais, rankšluoščiais, lovatiesėmis, dekoratyviniais gobelenais, žemaičių tautiniais kostiumais garsėjo už Akmenės krašto ribų.  

Stasys Kinčius medžio drožiniuose vaizduodavo liaudies gyvenimo scenas, jo skulptūros pasakoja apie paprastų žmonių darbus, džiaugsmus ir rūpesčius. Kinčių darbai apkeliavo daugelį respublikos ir užsienio parodų – Prancūzijoje, Belgijoje, Vokietijoje. Tautodailininkas 1999 m. lapkričio 18 d. palaidotas Papilės kapinėse.

Vladas Sirutavičius (1877 04 05 - 1967 07 12)

Žymus pramonės plėtros tarpukario Lietuvoje iniciatorius Vladas Sirutavičius gimė ir augo Kairiškių dvare, kurį XIX a. viduryje buvo įsigiję tėvai. 1895 m. baigė Šiaulių gimnaziją ir kitais metais įstojo į Peterburgo universiteto Gamtos fakultetą, tačiau po metų perėjo į Technologijos institutą ir jame 1905 m. įgijo inžinieriaus technologo diplomą. Nuo pat studijų pradžios įsijungė į slaptą studentų draugiją, kėlusią sau tikslą - ugdyti lietuvių tautos savimonę ir šviesti visuomenę. Vienas iš grupės deklaruojamų siekių buvo grįžus į Lietuvą pritaikyti savo žinias ir gabumus. Peterburge gyveno viename bendrabučio kambaryje su būsimu pirmuoju Lietuvos prezidentu A. Smetona. Kaip vienas pirmųjų draugijos konkrečių darbų, buvo P. Avižonio „Lietuviškos gramatikos" išleidimas 1898 metais. Tais pačiais metais bendraminčiai V. Sirutavičių delegavo į „Varpininkių" suvažiavimą Vilniuje.

Tuo pačiu metu Vlado Sirutavičiaus pažiūros įgavo ryškiai socialdemokratinį pobūdį, jis ne tik įstojo į LSDP, bet per porą metų buvo vienu iš partijos lyderių, centro komiteto nariu, dalyvavo visuose partijos suvažiavimuose bei konferencijose, rengė pranešimus ir socialistinio turinio brošiūras, su Steponu Kairiu parengė pirmą socialdemokratinio laikraščio „Darbininkų balsas" numerį. Spėjama, kad 1902 m. Sirutavičių dvare, Kairiškiuose, įvyko penktasis LSDP suvažiavimas, patvirtinęs partijos programą, kurioje pirmą kartą įvardintas siekis sukurti demokratinę ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. 1904 m. Kairiškiuose įvyko „lietuvių socialdemokratų jaunuomenės" konferencija, kurioje dalyvavo 12 bendraminčių, daugiausia - studentų. Tartasi, kaip efektyviau veikti augančios politinės įtampos sąlygomis. Dalyvaudamas 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime, Vladas Sirutavičius ypač aktyviai stengėsi, kad būtų suformuluoti konkretūs politiniai reikalavimai.

Jau studijų metais, kaip praktikantas, V. Sirutavičius dirbo Vilniaus elektrinės statyboje ir privačiose įmonėse, o baigęs studijas neilgai dirbo Berlyne, ten įgijo centrinio  šildymo ir ventiliavimo sistemų montavimo patirties, grįžęs žinias pritaikė rengdamas visuomeninių pastatų šildymo sistemas. Nuslūgus pasipriešinimo cariniam režimui bangai, Vladas Sirutavičius grįžo prie studijų metais puoselėtos idėjos stiprinti Lietuvą, ugdyti jos pramonę, kuri perdirbtų vietines žaliavas. Taip 1910 m. suprojektavo ir nepaprastai greitai, per metus, pastatydino Kairiškiuose kartono fabriką, kuris būtent ir gamino produkciją iš lietuviškos medienos. Nepalaužė V. Sirutavičiaus ryžto ir karas, kaizerinės Vokietijos kariuomenės savivaliavimas. Nusiaubtą įmonę pavyko greitai atkurti ir patobulinti, ji veikė visus tarpukario metus. Kairiškiuose pagamintas kartonas iki 1933 m. buvo eksportuojamas į Angliją ir, regis, į Skandinaviją. Medienos žiemą priveždavo aplinkinių kaimų ūkininkai, taip gaudami papildomų pajamų, o fabrikas išlaikė apie 60 darbo vietų. Plėsdamas gamybą, Vladas Sirutavičius Kapėnuose įsteigė fabriko filialą ar cechą, kuriame įdarbino iš Kauno parsikviestą popieriaus pramonės specialistą V. Tamkevičių. Fabriko mechanizmus suko Virvytės upės vanduo. Vasarą arba viduržiemį, upei nusekus, darbininkus V. Sirutavičius nukreipdavo į dvaro laukus, bet mokėdavo kaip ir už darbą įmonėje. Ilgainiui buvo įsigytas laivo variklis, tad darbas nebesutrikdavo.

Inžinierius sumaniai tvarkė ir iš tėvų perimtą dvarą, išplėtė jo žemes, 119 hektarų plote įrengė uždaro drenažo sistemą. Dvaras laikė apie 100 melžiamų karvių.

Suskilus Lietuvos socialdemokratų partijai, vėliau, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, prasidėjus partijų varžytuvėms dėl valdžios, Vladas Sirutavičius nuo politinės veiklos nusišalino. Jis visaip padėjo besistengiančioms savivaldybėms Papilės, Akmenės valsčiuose, buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą, tačiau visos jo kadencijos neišbuvo. Būta kalbų, jog kviestas į Kauną vadovauti vienai iš ministerijų, tačiau atsisakęs.

Tačiau Kairiškiuose sumaniam ir veikliam gamybos organizatoriui darėsi ankšta. Pasitelkęs Šiaulių apskrities vadovus ir sulaukęs jų pritarimo, Vladas Sirutavičius užsimojo plėtoti statybinių medžiagų (plytų, stogų dangos) gamybą, įsteigė akcinę bendrovę „Molis", kuri 1937 m. Daugėliuose, šalia Kuršėnų, pastatė ir paleido našią plytinę, kūrenamą vietiniu kuru - durpėmis. Pradinis įmonės našumas buvo numatytas 5 milijonai plytų per metus. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse buvo baigtas statyti ir stogų dangos eternito fabrikas, buvo įsigyti įrengimai, deja jų sumontuoti ir paleisti nebesuspėjo.

Kartu su veikliais Šiaulių visuomenininkais Vladas Sirutavičius įsteigė bendrovę „Pastogė", turėjusią plėtoti stambių objektų statybas Šiauliuose. Tačiau spėjo pastatyti tik dalį sumanyto kultūros centro. Tos patalpos pravertė 1941 m. pradžioje, kai reikėjo priglausi hitlerininkų iš Klaipėdos išvarytą Šiaulių dramos teatrą, beje, iki šiol tose patalpose vaidinantį.

Artėjant frontui iš rytų, V. Sirutavičius nerizikavo pasilikti ir pasitraukė į Vakarus, išvykdamas kaip paprastai, buvusiems dvaro darbininkams paspaudęs ranką. Emigravo su žmona Irena ir dukra Irena bei sūnumi Vytautu, o sūnus Jonas, likęs Lietuvoje, patyrė sovietinės okupacinės valdžios represijas.

Ir emigracijoje kraštietis negalėjo be aktyvios visuomeninės veiklos, su bendraminčiais įsteigė Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą, vadovavo jo sekcijai, net tokiomis sąlygomis rengusiai Lietuvos ūkio atgaivinimo planus.

Persikėlęs 1950 metais į Jungtines Amerikos Valstijas, Vladas Sirutavičius nepakeitė savo socialdemokratinių nuostatų, aktyviai reiškėsi Lietuvos socialdemokratų sąjungos ir Lietuvių inžinierių draugijos bei kitų organizacijų veikloje, buvo išrinktas Lietuvių inžinierių draugijos Bostono skyriaus garbės nariu. Mirė darbštusis kraštietis JAV, Bostono mieste.

 Leopoldas Rozga.„Papilė širdyse ir likimuose“

Nikodemas Ivanauskas – Paragių dvaro savininkas, dailininkas (1844 (?)–1931-01-23).

Paragių dvaro savininkas Nikodemas Ivanauskas ilgai buvo minimas tik kaip rašytojų Sofijos Pšibiliauskienės ir Marijos Lastauskienės, savo kūrybą skelbusių bendru Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu, tėvas. Tačiau N. Ivanausko būta ir gabaus bei darbštaus dailininko. Būtent dėl meninės kūrybos Nikodemo Ivanausko asmenybės šviesa prasismelkia ne tik pro Tryškių kapinių žemelę, bet ir pro dešimtmečių klodus, ji tyrinėjama, kaskart iš naujo atrandama.

Manoma, jog Ivanauskų giminė, persikėlė iš dabartinės Baltarusijos ir įsikūrė Lietuvoje apie XVII a. pradžią ar vidurį. Nikodemo tėvas Ksaveras Ivanauskas, Šiaulių apygardos bajorų vadovas, iš tėvų buvo paveldėjęs Meškių ir Paragių dvarus. Kol neaptikta tikslių duomenų, spėjama, kad Nikodemas Ivanauskas gimė Paragiuose 1844 m. buvo mokomas namuose, paskui baigė gimnaziją. Regis, dar jaunas dalyvavo 1863 m. sukilime – bet ne tiek iš įsitikinimų, kiek dėl asmeninių paskatų. Buvo pamilęs Karoliną Pečkevičiūtę, kurios tėvas buvo aktyvus sukilimo dalyvis, už tai sumokėjęs tremtimi į Sibirą ir dvaro konfiskavimu.

Dar gimnazijoje pasireiškė neeiliniai N. Ivanausko gebėjimai piešti, tačiau jis pakluso pareigai grįžti į tėviškę ir rūpintis gimtąja sodyba. (Tėvas buvo miręs 1850 m.) sukilimą numalšinus, N. Ivanauskas priverstas laikinai pasitraukti iš gimtinės, išvyksta į Peterburgą ir ten apie porą metų studijuoja Dailės akademijoje, tačiau jos nebaigia ir grįžęs veda, po metų, 1867-09-28, susilaukia pirmosios dukters Sofijos. Dar po metų šeima išnuomoja dvarą ir išvyksta į Miuncheną. N. Ivanauskas ten pradeda studijuoti Karališkoje dailės akademijoje, atliekamu laiku gauna užsakymų retušuoti fotografijas. Pirmuosius trejetą metų nuomininkai reguliariai siųsdavo rentą.

Tačiau ketvirtaisiais metais Paragiuose reikalai pašlijo, nutrūko nuomos pinigų srautas, prasidėjo bylinėjimasis teismuose. Šeimai teko sugrįžti namo. Paragiuose Nikodemas Ivanauskas išvydo liūdną vaizdą: neseniai iš sudegintų rūmų perstatytam gyvenamajam namui reikėjo didelio remonto, – keisti sienojus, perdengti stogą. Buvo iškirstas dvaro miškas. Tokiomis sąlygomis Ivanauskai gyventi negalėjo – apsistojo Šiauliuose, čia 1972-06-01 susilaukė dukters Marijos, dar po ketverių metų – sūnaus Gustavo. Pinigų reikėjo skubiai ir daug – ir pragyvenimui, ir sodybos atstatymui, ir bylinėjimuisi teismuose. Šeimos galva priverstas imtis amatininko verslo. Juolab, kad užsakymų buvo gausu – nupiešti kryžiaus kelio stotelėms paveikslus, atnaujinti altorius bažnyčiose. Sodybos remontas užtruko, tad šeima į Paragius grįžo tik 1881 ar 1882 m.

Vis dėlto Nikodemas Ivanauskas nepamiršo tikrojo pašaukimo, matyt, rasdavo laiko ir tapybai, 1873 m., vieną paveikslą eksponavo Peterburgo dailės akademijoje, o 1876 m. parodoje Varšuvoje buvo eksponuojami prieš metus sukurti jo paveikslai „Sugrįžimas“ ir „Tarp undinių“. Penki jo paveikslai buvo pristatyti 1904 m. parodoje Varšuvoje. Dailininkas taip pat skaptavo skulptūras iš medžio, rašė eilėraščius ir prozą.

Po remonto, kuris atliktas prastai, Paragiuose atsirado dirbtuvė pačiam dailininkui, kaimo žmonių vadinta „maliarne“, joje dailininkas triūsdavo. Vėl teko imtis bažnyčių užsakymų – atnaujinti nuo amžiaus išblukusius paveikslus, piešti naujus, kurie nereikalavo kūrybiškumo. Sakoma, kad N. Ivanausko pieštos kryžiaus kelio stotelės Viekšnių bažnyčioje, pasak kanauninko V. Gauronskio, N. Ivanausko tapytas ir didžiojo altoriaus paveikslas Šiaudinės bažnyčioje.

Nors aktyviai visuomenės gyvenime ir politikoje nedalyvavo, 1905 m. buvo siunčiamas į Rusijos Dūmą. Pirmojo pasaulinio karo metus praleido su abiem dukterimis Paragiuose, ilgainiui sumažėjo ir dvaro valdos, iš kadaise valdytų 300 ha beliko 105 ha. Vienas po kito į amžinybę buvo pašaukti žmona, sūnus ir vyresnioji dukra Sofija. Pasiligojęs dvaro savininkas ir dailininkas N. Ivanauskas karšinosi Paragiuose dukters Marijos slaugomas. Iki žilos senatvės tapė, kai nebepajėgdavo pasiekti didelio paveikslo viršaus, apversdavęs drobę ir tapydavęs toliau. Mirė Nikodemas Ivanauskas Paragiuose ir buvo palaidotas Tryškių kapinėse, šalia tėvo ir žmonos.

Pasak bene nuosekliausiai N. Ivanausko palikimą tyrinėjančios V. Ščiglienės, įvairiuose Lietuvos muziejuose yra išlikę 19 bajorų kilmės provincijos dailininko Nikodemo Ivanausko kūrinių, tačiau keleto jam priskiriamų darbų autorystė ginčytina. 1940 m. dvarą nacionalizuojant, Paragiuose paimti keturi paveikslai, jų būta M. Mažvydo nacionalinės bibliotekos fonduose, deja, iš čia paveikslai yra dingę. Kairiškių mokyklos kraštotyrininkai ir Telšių „Alkos“ muziejus yra užrašę Nikodemą Ivanauską pažinojusių žmonių prisiminimų, periodikoje išbarstyta jo literatūrinė kūryba. Vienas jo apsakymas, išvertas į lietuvių kalbą, paskelbtas 2007 m. žurnale „Metai“.

Teksto autorius Leopoldas Rozga

Paulius Normantas – keliautojas (1948–2017 m.).

Nurijau tris kartus po tris gurkšnius iš šulinio,
Kurio vandenį gėriau vos gimęs.
Virš tamsių gimtinės miškų kabėjo debesys.
Taip aš pasiruošiau ilgai kelionei į Himalajus.

Šiose eilutėse – jų autoriaus Pauliaus Normanto santykis su tėviške ir su Tolimųjų Rytų pasauliu. Daugelyje šaltinių ir spaudos publikacijų Paulius nurodydavo, jog gimęs Žemaitijoje, tad nedažnas ir žinojo, kad jo gimtinė – Papilės kraštas. „–Gimiau netoli Papilės miestelio, Kalniškiuose, 1948 m. birželio 8-osios naktį. Mama sakė, kad tuomet labai žaibavo“, – prisimena keliautojas. Pauliaus tėveliai buvo mokytojai, rūsčiais pokario metais atkelti į Papilę. Čia susipažino, susituokė. Jauna šeima buvo perkelta į Kalniškius, į seną Beresnevičių dvarą ant Ventos upės skardžio, o mokytojavo čia įkurdintoje Urbonaičių pradinėje mokykloje. Paulius prisimena buvęs ketverių metukų, kai į pastatą trenkė žaibas, išplėšęs gabalą betono iš prieangio aslos ir padegęs senus laikraščius bei apsvaiginęs prie namų sėdėjusią mamą. Laimė, gaisro pavyko išvengti. Kai po ilgų kelionių grįžta į Lietuvą ir lanko artimuosius, Paulius stengiasi užsukti ir į Kalniškius – pastovėti prie buvusios mokyklos ir atsigerti iš senojo šulinio.

Po Kalniškių tėveliai 6 m. gyveno Joniškio rajone, o 1959 m. gavo paskyrimą į Viekšnius. Šeima apgyvendinta buvusiuose Biržiškų šeimos namuose. Paulius 1965 m. baigė Viekšnių vidurinę mokyklą, studijavo Kauno politechnikos institute, bet persigalvojo ir studijas tęsė Vilniaus universitete. Kaip diplomuotas ekonomistas, 1974 buvo paskirtas Kėdainių rajkoopsąjungos prekybos bazės direktoriaus pavaduotoju.

Tačiau tuomet į jo sielą pasibeldė kelionių šauksmas. Po dešimties mėnesių jis metė darbą ir netrukus išvyko į pirmąją kelionę Abchazijon. Paskui buvo šešeri metai kelionių po Rusijos šiaurę, po bekraščius Sibiro tolius iki pat buvusių Japonijos salų. Jį sudomino nykstančios, savo kalbą ir tapatybę beprarandančios suomių ugrų tautelės.

Paskui Paulius vedė vengrę, šioje šalyje išleido pirmąjį fotografijų albumą „Išdžiūstantys šaltiniai“, yra padovanotas Vengrijos „Pro Cultura Hungarica“ (1992 m.), Rudolfo Balogho (1997 m.), medaliais bei Vengrijos Respublikos Riterio kryžiumi (2006 m.), išleidusiam albumą „Budos vaikai“, 1999 m. Pauliui įteiktas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinas, o 2007 m. už meninę kūrybą jam paskirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija. Jis yra Lietuvos žurnalistų sąjungos, Tarptautinės žurnalistų ir Vengrijos kūrėjų asociacijos narys. Dabar (2009 m.) apie 20 metų Paulius Normantas siela ir kūnu dažniau būna Azijoje, dažniausiai Himalajuose. Kelionių maršrutai jį yra nuvedę ir į Vietnamą, Kampučiją, Butaną, Ceiloną, Indoneziją, net Polinezijos salyną.

Po ilgų ir sekinančių kelionių Paulius stengiasi pavogti pats iš savęs laiko ir atkakti į gimtinę. Papilės kalnelyje, senosiose kapinėse, ilsisi tėvai. Mokytojas Valerijus Normantas tragiškai žuvo dar jaunas. Mama mirė 1994-aisiais, kai sūnus buvo Tibete.

Kodėl Tibetas, kodėl Rytai, o ne Lietuva? Anot Pauliaus, jis Lietuvai neskolingas. Dar sovietmečiu jo rengtos Vengrijoje fotografijų parodos buvo tarsi Lietuvos langas į pasaulį. Nors vadina save Budos kareiviu, Paulius gali būti laikomas ir Lietuvos atstovu, keliaujančiu ambasadoriumi tuose tolimuose kraštuose.

P. Normantas neslepia, kad ir jam skirtą gyvenimą norėtų užbaigti ten, pamiltame Tibete. Jau kaip sėslus gyventojas. Jis pripažįsta, kad kelionės išvargina, kad jos kupinos pavojų. Šiurpią 2005-ųjų žiemą, kai Azijos pakrantes nusiaubė milžiniškas cunamis, Paulius buvo ten. O kur 1994-ieji, kai Tibete buvo įmestas į kalėjimą, provokuojamas pažeisti tenykščius genocidą įtvirtinusius įstatymus. Stokodamas lėšų patogesniam buvimui, nakvoja tokiuose pat nameliuose, kaip ir narkomanai ar nusikaltėliai, ir sugeba tokiomis sąlygomis dirbti savo darbą. Sukauptas apie 80 tūkstančių nuotraukų archyvas, kurį dar reikės susisteminti, apibendrinti. Pajuokauja, jog iškamuojanti jo nuolatinė meilužė – fotografija, per parą atimanti po 25 valandas. Dabar į antrą vietą iškelia naują meilę – poeziją, mat 2005 m. išleido japoniško griežto stiliaus eilėraščių – haikų knygą. Haiko pirma ir trečia eilutė privalo būti 5 skiemenų, vidurinė – 7. Septyniolikoje skiemenų turi sutilpti ir brandi mintis, ir apibendrinimas, ir vaizdas – kaip šiame trieilyje: Naktiniai drugiai, / Jie skaito mano sapnus - / Tikri bičiuliai.

Paulius Normantas sako turįs tris jam skirtas misijas: pirmąją įvykdė fiksuodamas suomių ugrų tauteles. Antroji tęsiasi dabar. O trečioji niekad nesibaigs, nes yra svarbiausioji – mokytis tėvų kalbos, kultūros, tradicijų, likti lietuviu daugiakalbiame pasaulyje.

Kaip keliautojas bendrauja Rytų kraštuose? Paulius moka vokiečių, anglų, vengrų, rusų kalbas ir gimtąją lietuvių; Rytų šalys – buvusios anglų kolonijos, tad susikalbėti įmanoma. Neatsisako vilties išmokti kurios nors iš Indijos kalbų.

O kaip sekasi apsiginti nuo vienatvės? „ – Žinai, kartą to paties paklausė sūnus. Kol mano širdyje nebuvo Dievo, tikrai pasijusdavau vienišas“, – Paulius prisipažįsta esąs praktikuojantis katalikas. O išsaugoti tėvų tikėjimą labiausiai padėję du asmenys: Tėvas Stanislovas, kadaise palaiminęs Paulių į pirmąją kelionę ir padovanojęs iki šiol jį visur lydinčią maldaknygę, bei Dalai Lama, kuris ar ne vienintelis iš Rytų mokytojų ragina europiečius neatsisakyti tėvų religijos ir nepasinerti į budizmą. Kai atsiduria ypač grėsmingo pavojaus akivaizdoje ar kai tampa ypač sunku, Pauliui prieš akis iškylantys Papilės bažnyčios bokštai (čia jis gavęs Krikšto sakramentą) ir Vilniaus Šv. Mykalojaus bažnyčia, kurioje pašventintą kryželį žemaitis nuo Papilės visuomet nešiojasi arti širdies. Tėviškei duoklę atidavė, 2001 m. išleisdamas albumą „Neringos kopos. Žemaičių laidotuvės. Kryžių kalnas. Orvidų sodyba“. Šio albumo skyrius apie žemaitiškas laidotuves – vien iš Papilėje bei Viekšniuose kadaise užfiksuotų vaizdų.

Teksto autorius Leopoldas Rozga

Mikalina Glemžaitė (1891−1985) – mokytoja, lektorė, kraštotyrininkė, tautinių rūbų populiarintoja, Lietuvos šaulių sąjungos narė.

Mikalina Glemžaitė (1891−1985) – mokytoja, lektorė, kraštotyrininkė, tautinių rūbų populiarintoja, Lietuvos šaulių sąjungos narė. Nors ir neturėdama aukščiausiųjų mokslo  išsilavinimo M. Glemžaitė vedina  idealų vienu metu dirbo pedagoginį, kraštotyrinį, tiek visuomeninį darbą. Puiki rankdarbių pedagogė, tautodailės tyrinėtoja ir populiarintoja  įvairiais būdais  įrodinėjo tautinio meno svarbą kvietė domėtis ir saugoti. Per M. Glemžaitės biografiją atsekama visa eilė įdomių istorijos vingių, pradedant nuo visuomeninio aktyvumo XX a. pradžios Kupiškyje iki sudėtingo mokyklų kūrimosi proceso, kur pirmuosius pedagoginius žingsnius žengė  1909 metais Papilėje, kurioje jos, aštuoniolikmetės laukė 90 nepaklusnių berniukų. Papilėje Mikalina dirbo iki 1911 metų. Toliau sekė karo pabėgėlių patirtis,  likimo vingiai Pirmojo pasaulinio karo metais iki tarpukario (1918−1940 m.) tautiškumo idėjomis persmelktos atmosferos. M. Glemžaitė, užaugusi Kupiškyje, veiklioj Glemžų šeimoje, anksti pajuto visuomeninio veikimo ir mokslo svarbą. Kaip rankdarbių ir siuvimo pedagogė  laikėsi savo nuostatų - populiarinti tautinį meną, sudominti ir įraukti  jaunimą lietuviškos tautodailės puoselėjimą. XX a. 4-jame dešimtmetyje Lietuvoje vyraujančios tautiškumo idėjos, raginimai atsigręžti į tautos paveldą, sudarė palankias galimybes puoselėti  tautinį meną. Viena iš aktyviausių kraštotyrininkių, tautinio kostiumo kūrėjų ir populiarintojų buvo Mikalina Glemžaitė. Ji kaip pastebima tautinio meno puoselėtoja įvairiais būdais stengėsi sudominti, gerėtis tautinio meno formomis ir prisidėjo prie tautinio meno supratimo. Aktyviai dalyvaujant  Lietuvos Šaulių sąjungoje M. Glemžaitei sudarė sąlygas skleisti savo idėjas puoselėjant ir skleidžiant informaciją apie tautiškumą. Veikla Šaulių  sąjungoje  ir M. Glemžaitės nuostatos švietėjišku  klausimu  „švieskis ir šviesk“ leido aktyviai  skleisti savo idėjas, propaguojant tautini paveldą.

Romualdas Rakauskas – fotomenininkas.

Gimė 1941 08 19 Akmenėje. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1970, Garbės narys (1997), meno kūrėjo statusas suteiktas 2005. 1964 baigė Vilniaus universitetą, žurnalistiką. 1961–64 savaitraščio Literatūra ir menas, 1964–67 žurnalo Mūsų gamta fotokorespondentas, nuo 1967 žurnalo Nemunasiliustracijų skyriaus vedėjas, redaktorius. 1969 drauge su kitais įsteigė Lietuvos fotografijos meno draugiją (nuo 1989 Lietuvos fotomenininkų sąjunga). Periodikoje paskelbė 25 straipsnius fotografijos klausimais.

Parodos: dalyvauja nuo 1962. Surengė 70 individualių parodų Lietuvoje ir užsienyje.

Apdovanojimai: pelnė 85 apdovanojimus. Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) menininkas fotografas (AFIAP, 1976). Lietuvos žurnalistų sąjungos premija (1966), Respublikinė komjaunimo premija (1970), SSRS žurnalistų sąjungos premija (1977), Nusipelniusio žurnalisto garbės vardas (1980), konkurso Lietuvos spaudos fotografija auksinis kadras (2002), LR Vyriausybės kultūros ir meno premija (2004), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius (2004), Įsimintiniausias Kauno menininkas (2006), LATGA-A Aukso žvaigždė (2006).

Leidiniai: Vilniaus šiokiadieniai (su A. Sutkumi, 1965), Šalis ta Lietuva vadinas (su A. Sutkumi, 1970), Mūsų Kaunas (1976), Naujoji Lietuvos architektūra (1982), Vilties šviesa (1983), Žalgirio vyrai (su R. Požerskiu, 1987), Žydėjimas (1986), Pavasario mergaitės (1994), Įkvėpimo žemė (1998),Spalvoti laukai (2007), Sąskambiai (su D. Kajoku, 2008), Fotografijos / Photographs (2009).

Všį MO muziejus nuotr.

Liudvikas Jakavičius (slapyvardis Lietuvanis) – Lietuvos spaudos darbuotojas, kalendorių ir knygų leidėjas, teatro režisierius, aktorius, žurnalistas, knygnešys (1871–1941 m.).

Jis gimė 1871 m. kovo 10 d. Akmenėje, nuo 1891 m. apsigyveno Rygoje ir dirbo įvairiose tarnybose raštininku, nors buvo baigęs tik penkias realinės gimnazijos klases. 1904 m. įsteigė knygyną „Lietuva“, o 1905 m. ir nuosavą spaustuvę, kurioje leido laikraštuką „Juokdarys“, „Juokų kalendorių“, 1909–1915 m. savaitraštį „Rygos naujienos“. Po Pirmojo pasaulinio karo, 1919 m., apsigyveno Šiauliuose ir čia įkūrė vieną didžiausių knygynų „Lietuva“ iš 19 tarpukaryje veikusių knygynų mieste. 1938 m. savo verslą perleido kitam Šiaulių knygininkui Feliksui Maksvyčiui, o 1940 m. persikėlė į Anykščius, kur ir mirė 1941 m. rugpjūčio 20 d.

Be labai reikšmingų Liudviko Jakavičiaus nuopelnų platinant draudžiamą lietuvišką spaudą, vėliau – ją leidžiant, nepamirštama ir jo sceninė veikla. Dar 1898 m. Rygoje suorganizavo scenos mėgėjų būrelį ir režisavo pirmą lietuvišką spektaklį. 1911 m. įkūrė Rygos lietuvių teatro draugiją „Žaislas“, kuri nuolat rengdavo po 2 spektaklėlius per savaitę. Liudviko Jakavičiaus entuziazmo ir pasiryžimo nenuslopino nei policijos sekimas, nei konkurentų daromos kliūtys. Jis pats režisavo, sakė monologus, dainavo tiek solo, tiek chore. Persikėlęs į Šiaulius, apie 1922 m. vėl įkūrė tokią pat draugiją su tuo pačiu pavadinimu „Žaislas“ ir buvo jos vadovas.

Nepaisant labai didelių jo leidybos užmojų ir nuopelnų parduodant knygas, daugumai tyrinėtojų užkliūva leidiniuose propaguota pigi, masinė kultūra, nepasižymėjusi nei subtiliu humoru, nei geru apipavidalinimu. Ir pats Liudvikas Jakavičius niekada nepretendavo į didįjį meną, sakydamas, jog „maldaknyges pardavinėjo tam, kad ant jų uždirbęs, galėtų veltui dalyti žmonėms švietimuisi lietuvių laikraščius ir pasaulinio turinio knygas. [...] Per tuos Jakavičiaus leidžiamus ir platinamus kalendorius ir pasakas, kaimo liaudis išmoko skaityti, suartėjo su knyga ir laikraščiais; šiandien daug lengviau į kaimo žmonių rankas patekti ir rimtesniems leidiniams, nes Jakavičiaus leidiniai padarė kelią į kaimą – įpratino skaityti“. Šalia įvairių kalendorių, sapnininkų, humoristinių ir scenos meno leidinėlių, net 1924 m. užsimoto leisti scenos mėgėjams mėnesinio žurnalo „Mėgėjų teatras“ jis išleido daug to meto plačiajai visuomenei labai reikalingų praktinio pobūdžio knygelių: kaip rašyti reikalų raštus, kaip išmokti fotografuoti, kaip taupyti pinigus, prižiūrėti sodus ir daržus, savo sveikatą ir panašiai. Ir visa tai išėjo rekordiškai dideliais tiražais: kaip pats teigė, visų leidinių išleista per 2 milijonus egzempliorių.

Galbūt todėl tokio masto knygų leidėjas mūsų spaudos istorijoje nebuvo pastebėtas kaip smulkus meninių atvirukų (nors tarpukario Lietuvoje tai buvo gan pelningas verslas) leidėjas. Šiandien būtų sunku teigti, kiek iš viso ir kokių atvirukų Liudvikas Jakavičius išleido toje begalinėje spaudinių „be leidimo duomenų jūroje“.

Dar šiek tiek faktų apie Liudviką Jakavičių:

1924 m. su Jonu Šliūpu, Jonu Orintu ir kitais Šiauliuose įsteigė laisvamanių etinės kultūros draugiją, ilgą laiką buvo jos iždininkas. 1928m. suvaidino Krivių Krivaitį savo darbo scenoje 30-mečiui paminėti. Senatvėje, pasitraukdamas iš leidybinės veiklos, 1938 m. knygyną perleido Feliksui Maksvyčiui (1909–2008 m.), o pats 1940 m. persikėlė gyventi į žmonos tėviškę Anykščius. 1939 m. už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu.

Parengė Almantas Šlivinskas

Danutė Jadvyga Veisienė – ilgametė Papilės Simono Daukanto muziejaus vedėja (1934 m.).

Nuo įsteigimo 1986 m. Papilės Simono Daukanto muziejus turėjo vienintelę vedėją. Danutė Jadvyga Veisienė ne vienerius metus čia darbavosi, kaip priimta sakyti, visuomeniniais pagrindais, tiesiog atlikdama pareigą Daukantui ir Papilei. Klausydamasis, su kokia pagarba ir susižavėjimu Danutė pasakodavo užklydusiai ekskursantų grupei ar atsitiktiniam lankytojui apie didįjį žemaitį ir jo darbus bei nuopelnus lietuvių tautai, pasijusdavai užburtas to nuoširdaus paprastumo ir kilnaus orumo. Ir žinių. Kiekviena ekskursija, kiekvienas susitikimas su panorusiais pažinti Daukantą – tarsi savo tautos ir savo valstybės istorijos pamoka.

Buvusios muziejaus vedėjos Danutės Jadvygos Veisienės gimtinė – kaip ir Daukanto – tas pats Skuodo kraštas. Tik kitas jo pakraštys, Ylakiai. Tėvas du kartus keliavęs į Ameriką, atpirko praskolintą tėviškę su 15 hektarų žemės. Po Pirmojo pasaulinio karo daugelis plaukė į Ameriką laimės ieškoti. Iškeliavo ir trys broliai Stripiniai su seserimi. Į Lietuvą grįžo vienas Martynas, nes labai mylėjo Lietuvą. Mirus žmonai, vedė 27 metais už save jaunesnę ūkininkaitę, pagimdžiusią jam du sūnus ir dukrą. Tėvelis ūkio žiūrėjo, visus darbus laiku atlikdavo ir šeima rūpinosi, „mama tik samtį valdė“, anot Danutės. Ir šviesus, raštingas žmogus buvo, miestelio gyventojams surašydavo testamentus, prašymus ir kitokius valdiškus raštus. O senelis iš mamos pusės tai tikras bibliofilas, pilnutėlį kambarį knygų – lenkiškų, rusiškų, vokiškų, suprantama, ir lietuviškų turėjo. Deja, po karo, perversmų ir kraustymusi vienintelė relikvija iš tos kolekcijos – XIX a. išleista Motiejaus Valančiaus „Žemaičių vyskupystė“ likusi Danutei kaip suvenyras iš nerūpestingos vaikystės.

Vaikystėje tėvų mylėta ir lepinta mergelė buvo įmesta į rūstų gyvenimo verpetą, kai 1947 m. mirė mama. Nepilnametė gimnazistė liko viena namuose. Maitinosi kaip pasitaikydavo, rengėsi kaip sugebėdama, o laisvos valandos prabėgdavo dainų ir šokių ansamblio repeticijose bei koncertuose. Pokario metais buvo į Ylakius patekęs toks nepaprasto talento grynuolis Rapolas Vindašius, su šokių mokytoja Beta Ruzgaite subūręs ir išugdęs puikų kolektyvą, kuris 1954 m. net buvo siunčiamas į Maskvą, atstovauti Lietuvai meno dekadoje.

Baigusi gimnaziją, Danutė pasirinko mokytojos kelią, Klaipėdoje baigė dvimetį mokytojų institutą, dirbti pasiprašė arčiau namų. Mokytojavo Aleksandrijoje, Šatėse, ištekėjo ir 1963 m. su vyru Pranu atsidūrė Papilėje. Prisimena mokykloje buvo sutikta vėsokai, tačiau stengėsi, neakivaizdžiai studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, persitempė, ilgai ir sunkiai gydėsi. Ilgainiui ir mokykloje pasijuto mažai reikalinga – keitėsi vadovai, keitėsi reikalavimai bei nurodymai, o Danutė negalėjo meluoti, veidmainiauti. Tad darbą paliko nesulaukusi pensinio amžiaus.

Tačiau netrukus tapo reikalinga Papilėje įsteigtam Simono Daukanto atminimo muziejui. Nedrąsiai ėmėsi jame šeimininkauti, bet netruko pajusti esanti čia savo vietoje, tarp žmonių, kuriems nesvetimi tautos it tėvynės idealai. Netrukus Lietuvą sudrebino Sąjūdis, kuris, pasak Danutės Veisienės, „užpildė sielos tuštumą“. Prasidėjo roko maršai, mitingai, jaudinę širdis savo drąsa ir nuoširdumu. Kaip jos darbo ir lūkesčių prasmė – trispalvė, pirmoji Akmenės krašte iškelta čia, prie Daukanto namų. Viduržiemį pasodintas ąžuoliukas prigijo ir suviešėjo.

Netruko ateiti metas, kai Daukanto muziejus ėmė nebetilpti pradiniuose rėmuose. Ėmė plaukti medžiaga apie tarpukario Lietuvos ir išeivijos rašytoją kunigą Stasių Būdavą, kitus iškilius kraštiečius, buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai atvėrė ilgai tylėjusias širdis. Didelė S. Daukanto muziejaus archyvo dalis panaudota dviejų tomų Papilės monografijoje.

Ne vienas muziejaus lankytojas, ypač seniau čia buvojęs, pastebėjo kasmet vis naujų gerų pokyčių. Muziejaus vedėja sako visuomet sulaukdavusi žmonių, kurie ją supranta ir palaiko. Seniūnui A. Vaičiui ir miestelio bendruomenei padedant, palaisvintame muziejaus pastato gale įrengta erdvi patalpa, anot Daukanto, „svetlyčia“, nedideliems kultūros ir meno renginiams, šviesuomenės susirinkimams. Aptikus seną akmenų grindinį, kadaise vedusį žemyn prie Ventos, nuvalius nuo akmenų poros šimtmečių apnašas, kilo idėja šlaite įrengti lauko estradą. Netrukus jai prigijo skambus Lakštingalų slėnio vardas. Kasmet gegužės mėnesi muziejaus kiemelyje ir Lakštingalų slėnyje skamba pavasariškai gaivūs poezijos posmai, juos keičia klasikinės muzikos akordai, liaudies dainos, profesionalių aktorių pasirodymai. Be poetinės Lakštingalų nakties Papilės pavasariai jau nebeįsivaizduojami...

Ne veltui sakoma, kad šviesūs ir veiklūs žmonės traukia prie savęs tokius pat, gerumo ir meno besiilginčius. Taip būtent prie Simono Daukanto muziejaus 1999 m. susibūrė pagyvenusių žmonių klubas „Atgaiva“. Po penkerių metų perdavusį vadovavimą klubui, Danutė Veisienė pasiūlė kitą intelektualaus bendravimo kryptį. Prie muziejau būrėsi kelionių, meno mylėtojai, besidomintys lietuvių tautos istorijos ir kultūros paveldu. Įspūdingos kelionės po Žemaitijos rašytojų gimtąsias sodybas ir gražiausias Lietuvos vietoves juos praturtindavo dvasiškai, sukaupdavo ilgai neblėstančių įspūdžių.

Svarbus ir kruopštus buvusios muziejaus vedėjos darbas visuomenės gerbiamas ir pripažįstamas. Jai suteiktas Lietuvos Garbės kraštotyrininkės vardas, Akmenės rajono laikraščio „Vienybė“ skaitytojai Danutę Jadvygą Veisienę išrinko 2007 m. populiariausiu žmogumi, Kultūros šviesuolės nominacijos laureate. 2016 m. Danutė Jadvyga Veisienė – Papilės miestelio kilniausio poelgio nominantė – už gyvenimo nuopelnus miestelio švietėjiškoje, kultūrinėje veikloje.

Tekstas Leopoldo Rozgos

Borisas Izenbekas (1910 01 12 – 2006 11 06) – drugių kolekcionierius, medikas.

Gimė 1910 m. Sankt Peterburge, karo metais atvyko į Lietuvą, įsidarbino Ukmergės miesto ligoninėje, tuo metu susidomėjo vabzdžiais. 1960 m. su šeima persikėlė gyventi į Akmenę, iki 1992 m. dirbo Akmenės miesto klinikinės ligoninės laboratorijoje. Pradėjo rinkti drugelius, laumžirgius, vabalus, bet iš visų šių gyvūnų grupių labiausiai jam patiko būtent drugeliai. Pats gamino jiems dėžutes, skleisdavo, apibūdindavo. Dažnai važiuodavo į Lietuvos mokslų akademijos biblioteką Vilniuje, ten ieškodavo literatūros apie drugelius ir kitomis kalbomis. Vasaromis beveik kiekvieną savaitgalį su šeima vaikščiodavo Akmenės apylinkėse ir gaudydavo drugelius, Kamanų pelkėje nustatė iki tol šioje teritorijoje nežinomų dieninių drugių rūšių. Atostogas dažniausiai leisdavo keliaudamas po tuometinę Tarybų Sąjungą: lankytasi Kirgizijoje, Armėnijoje, Kazachijoje, Uzbekijoje, Rusijos platybėse, kur irgi gaudė drugelius, vėliau keisdavosi jais su kitais pasaulio kolekcionieriais. Laiškai ir drugelių siuntinukai ateidavo iš Pietų ir Šiaurės Amerikos, Afrikos, Japonijos, Rusijos, daugelio Europos valstybių – taip surinkta didžioji kolekcijos dalis. Bendraudamas su užsienio kolegomis, gerai išmoko anglų kalbą. Taip pat daug metų bendradarbiavo su Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejumi, padėjo jo specialistams apibūdinti T. Ivanausko Brazilijoje sugautus drugelius, dalyvavo tarptautiniame entomologų kongrese Maskvoje, pristatė tyrinėjimų duomenis apie Lietuvos dieninius drugelius Diuseldorfe, Vokietijoje. Laisvalaikiu Borisas Izenbekas domėjosi ne vien drugeliais, bet ir labai mėgo žaisti šachmatais, keletą metų buvo Ukmergės miesto čempionas, taip pat dažnai atstovaudavo Akmenės medikams. Buvo užkietėjęs teatralas, ypač operečių mėgėjas, sukaupė didžiulę grožinės literatūros ir gamtos mokslų teminę biblioteką. B. Izenbekas per daugiau nei 50 metų surinko didžiausią dieninių drugelių kolekciją Lietuvoje, – taip ją buvo įvertinęs entomologas dr. Povilas Ivinskis, kuris susistemino ir paruošė rinkinius eksponavimui. Nemažą jos dalį galima pamatyti Akmenės krašto muziejuje.

Juozas Miltinis (1907 09 03 – 1994 07 13) – aktorius, režisierius, Panevėžio dramos teatro įkūrėjas.

Juozas Miltinis gimė 1907 m. rugsėjo 3 d. Ventoje, Akmenės rajone. Tuomet jo gimtoji vieta buvo vadinama Dabikinės geležinkelio stoties kaimu (Mažeikių apskritis). 1913 m. Miltiniai persikėlė gyventi į Ramoniškės kaimą miškų apsuptyje. Tėvą pašaukus į Pirmąjį Pasaulinį karą, šeima skurdo. J. Miltinio vaikystės vasaros prabėgo piemenaujant, dirbant kitus sunkius ūkio darbus. 
Būsimasis režisierius mokėsi Gyvolių pradinėje mokykloje, Viekšnių progimnazijoje, 1926 m. Purvių kaimo daržinėje pastatė pirmą spektaklį „Genovaitė“. 1926-1927 mokėsi Kaune, Jėzuitų gimnazijoje. Iš jos išvarytas, dvidešimtmetis J. Miltinis grįžo į Viekšnius. Įsidarbinęs valsčiaus raštininku, sugebėjo privačiai pabaigti visą gimnazijos kursą. 1928 m. vėl išvyko į Kauną ir iki 1931 m. lankė Valstybės teatro vaidybos mokyklą. Čia debiutavo profesionaliojoje scenoje, gavo pirmąjį vaidmenį Dž. Verdžio operoje „Aida“ (statistas). Po studijų vienerius metus dirbo aktoriumi Šiaulių dramos teatre.
1932 m. J. Miltinis išvyko į Prancūziją, kur praleido penkerius metus. Iš pradžių lankė teatrus, Luvro meno mokyklą, klausėsi estetikos bei meno filosofijos paskaitų Sorbonos universitete bei Prancūzijos Kolegijoje. Studijavo vokiečių ir prancūzų kalbas, tobulino piešimo įgūdžius. Tuomet Paryžiuje gyveno nemažai lietuvių studentų – dailininkų, rašytojų ar kitus mokslus pasirinkusių. Iš spaudos sužinojęs apie Šarlio Diuleno teatro studiją Monmartre, J. Miltinis įstojo ir trejus metus tobulino aktorinį meistriškumą drauge su kitais garsiais to meto Prancūzijos aktoriais, vaidino teatro spektakliuose ir kino filmuose. Paryžiuje būsimasis režisierius jau svajojo apie savo teatrą, numatė jo kryptį ir net būsimą repertuarą.
1937 m. sugrįžęs į Kauną, J. Miltinis kaip teatro kritikas bendradarbiavo „Naujojoje Romuvoje“.  1938 m. trumpai pagyveno Londone, kur lankė teatrus, mokėsi kalbos, tais pačiais metais parvažiavo į Lietuvą ir iki 1940 m. vadovavo Kauno Darbo rūmų teatro studijai. 
1940 m. J. Miltinis priartėjo prie savo tikslo, gavo leidimą Panevėžyje organizuoti naują teatrą, dabar vadinamą jo vardu. Panevėžio dramos teatre J. Miltinis 40 metų dirbo meno ir vaidybos studijos vadovu, vyriausiuoju režisieriumi su neilga pertrauka 1954–1959 m., kuomet sovietų okupacinės valdžios buvo pašalintas iš teatro. Tą laikotarpį J. Miltinis dirbo Lietuvos kino studijos dubliažo režisieriumi, aktoriumi. 1953–1968 m. nusifilmavo penkiuose vaidybiniuose filmuose.
Juozas Miltinis kūrė intelektualų, filosofinį teatrą, surežisavo apie 80 spektaklių. Ne vieną dešimtmetį jie garsino Panevėžio teatrą: V. Šekspyro „Makbetas“, A. Čechovo „Ivanovas“, Sofoklio „Edipas karalius“, A. Strindbergo „Mirties šokis“, H. Ibseno „Heda Gabler“ ir daugelis kitų. Ne menkesnis pasiekimas – išugdytas gabių aktorių būrys (Donatas Banionis, Bronius Babkauskas, Jonas Alekna, Regina Zdanavičiūtė, Eugenija Šulgaitė...). Tarybų valdžios metais pagerbtas kaip nusipelnęs liaudies artistas, paskirta valstybinė premija, 1980 m. suteiktas Panevėžio Garbės piliečio vardas. Nepriklausomoje Lietuvoje 1994 m. režisierius apdovanotas DLK Gedimino 3 laipsnio ordinu. 
Juozas Miltinis mirė 1994 m. liepos 13 d. Panevėžyje. Palaidotas kapinėse Ramygalos g., antkapinį paminklą sukūrė Juozas Šlivinskas ir Algimantas Mikėnas. Po mirties (1995 m.) režisierius paskelbtas Prancūzijos meno ir literatūros ordino riteriu. Tais pačiais metais Panevėžio dramos teatrui suteiktas J. Miltinio vardas, dar po metų įsteigtas J. Miltinio palikimo studijų centras, 2007 m. – atidengtas paminklas. Akmenės rajone J. Miltinio atminimas įamžintas atminimo lenta gimimo vietoje (Akmenės geležinkelio stoties pastatas Ventoje), o vaikystės kaime pastatytas stogastulpis, kurį sukūrė menininkas Stanislovas Adomaitis.