Žymūs žmonės

Jonas Ogintas (1922 07 17-2007 03 27) – rezistentas, tautodailininkas, tapytojas. 

Gimė 1922 m. liepos mėn. 17 d.  Matkūnų kaime, Pasvalio rajone. 1942 m. pabaigęs Panevėžio berniukų gimnaziją, J. Ogintas vienerius metus studijavo Vilniaus dailės akademijoje. 1944 m. suimtas sovietinio saugumo, tačiau kalėjimo išvengė, nes buvo išsiųstas į frontą. Jam pavyko pabėgti iš reguliariosios kariuomenės, po to prisijungė prie rezistentų. Nuo 1947 m. slapstėsi prisidengęs padirbtais dokumentais. Nuo 1948 m. dirbo buhalteriu tarybiniuose ūkiuose ir kitose įstaigose vis keisdamas gyvenamąsias vietas: buvo apsistojęs Šilutės, Kretingos, Šilalės, Tauragės rajonuose. 1975 m. įsikūrė Ventoje, dirbo buhalteriu Akmenės vaikų namuose, 1985-1998 m. – siurblinės operatoriumi. 
Potraukį piešimui juto nuo vaikystės, bet dėl karo ir pokario suiručių nebaigė studijų. Nuo 1980 m. J. Ogintas reguliariai dalyvaudavo parodose, 1991 m. tapo tautodailininkų sąjungos nariu. Surengė 23 autorines tapybos parodas, 1995 m. – autorinę savo darbų parodą Bocholto mieste Vokietijoje. Jono Oginto darbų turi įsigijęs Šiaulių „Aušros” muziejus, keli paveikslai saugomi Akmenės krašto muziejuje.
 

Pranciškus Tupikas (1929 01 02-2015 07 16) – pedagogas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras.
 
Pranciškus Tupikas gimė 1929 m. sausio 2 d. Papilės miestelyje (Akmenės rajonas), ūkininkų šeimoje. 1936-1940 m. mokėsi Mickiškės (Telšių rajonas) pradžios mokykloje, mokslus tęsė Papilės progimnazijoje. 1949 m. baigė Viekšnių gimnaziją. 1959 m. neakivaizdiniu būdu baigė Kauno kūno kultūros institutą, įgijo fizinio lavinimo mokytojo specialybę.
Baigęs gimnaziją, pradėjo darbą Pamockės (Šiaulių rajonas) pradinės mokyklos mokytoju. Jo jaunystės ir brandos metai glaudžiai susiję su Akmene ir Naująja Akmene: 1951-1964 m. dirbo Naujosios Akmenės mokyklos fizinio lavinimo mokytoju, buvo mokyklos direktorius, 1964-1968 m. ėjo Akmenės rajono Švietimo skyriaus vedėjo pareigas. Akmenėje Pranciškus Tupikas sukūrė šeimą. Jo žmona tapo Laima Marija Paražinskaitė, būsimoji pedagogikos profesorė.  Šeima susilaukė dukters Daivos.
Septintojo dešimtmečio pabaigoje Pranciškaus ir Laimos Tupikų šeima persikėlė į Vilnių. 1968-1972 m. Pranciškus Tupikas dirbo Vilniaus miesto sporto mokykloje, buvo jos direktorius, 1972-1978 m. – Švietimo skyriaus vedėjas, 1978-1990 m. – Vilniaus 47-osios vidurinės mokyklos fizinio lavinimo mokytojas ir mokyklos direktorius.
1988-1990 m. Pranciškus Tupikas įsitraukė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą, buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Vilniaus miesto tarybos narys, Lietuvos mokytojų sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo delegatas. 
1990 m. kovo 4 d. Pranciškus Tupikas buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatu Vilniaus miesto Karoliniškių rinkiminėje apygardoje. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą. 1990-1992 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje-Atkuriamajame Seime jis priklausė Jungtinei Sąjūdžio frakcijai. 1992 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose iškeltas Lietuvos Sąjūdžio, Pranciškus Tupikas dar kartą tapo Seimo nariu ir tęsė darbą Švietimo, mokslo ir kultūros komitete, priklausė Tėvynės Sąjungos-konservatorių frakcijai. Parlamentinei veiklai nuo 1990-ųjų Pranciškus Tupikas paskyrė šešerius metus.
1996 m. vedė Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvę prof. Danutę Staknytę-Harmon. 1996-2010 m. gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, tačiau buvo dažnas svečias Lietuvoje. Po žmonos Danutės mirties 2010 m. pabaigoje grįžo į Lietuvą. Mirė 2015 m. liepos 16 d. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. 

Romas Jarockis (1963 04 30 – 2020 11 24) – archeologas, valstybės ir kultūros veikėjas.

Gimė 1963 m. balandžio 30 d. Naujojoje Akmenėje. 1970-1981 m. mokėsi Naujosios Akmenės II vidurinėje mokykloje, 1985-1990 m. studijavo archeologiją Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Po studijų septynerius metus dirbo Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus laborantu. Nuo 1997 m. – Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas, tuo pat metu studijavo Švedijos Lundo universiteto Archeologijos institute. 2002 m. birželio 26 d. Lietuvos istorijos institute apgynė daktaro disertaciją tema „Urbanizacijos raida Žiemgaloje XI-XVI a. Centras, periferija ir valdžia.“
2002-2004 m. buvo Lietuvos istorijos instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas, nuo 2003 m. – Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojas. Dėstė Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultete. 
2013-2016 m. užėmė politinį postą – tapo viceministru Kultūros ministerijoje. Rūpinosi kultūros paveldu, atminties institucijomis, tarptautiniais ryšiais.
Nepaisant kitokio pobūdžio darbų, R. Jarockis nebuvo apleidęs ir savo svarbiausios profesinės srities, gilinosi į vėlyvojo geležies amžiaus bei ankstyvųjų viduramžių visuomenių gyvenimo ypatumus. Tyrinėjo ir žvalgė Ažušilės, Eketės, Įpilties, Lokinės, Luponių, Ramulėnų, Spitrėnų, Šinkūnų, Žagarės II piliakalnius. Domėjosi miestų ir gyvenviečių archeologija bei apgyvendinimo raida, aerofotografija ir jos pritaikomumu archeologijos tyrimuose.
R. Jarockis parašė nemažai straipsnių „Visuotinei lietuvių enciklopedijai“, yra monografijos „Lietuvos archeologija. IV tomas. Vikingų laikai ir ikivalstybinis laikotarpis“ bendraautorius. Dalyvavo Lietuvos archeologijos draugijos ir komisijų, susijusių su archeologijos bei kultūros paveldo vertinimu ir apsauga, veikloje.
R. Jarockis mirė 2020 m. lapkričio 24 d. Vilniuje. 

Kęstutis Fedirka – iš Akmenės rajono kilęs fotomenininkas, verslininkas, fotoalbumų „Neatrasta Lietuva“ idėjos autorius bei įgyvendintojas.

Garsus fotografas įkūrė projektą „Fotoskrydis“, ėmė iš paukščio skrydžio fotografuoti Lietuvos miestus ir talpinti nuotraukas internete. Sulaukęs teigiamųkomentarų jis gavo pasiūlymą išleisti pirmąją knygą. Dabar K. Fedirka jau yra išleidęs 16 knygų, kuriose ne vien Lietuva, bet ir Latvija, Airija, Barselona.

Regina Arbačiauskaitė – Lietuvių aktorė, gimusi 1951 m. lapkričio 5 d. Šiauliuose.

Baigė Akmenės vidurinę mokyklą, 1973 m. baigė Lietuvos konservatoriją, 1973–1996 m. Lietuvos akademinio dramos teatro, o nuo 1996 m. Klaipėdos dramos teatro aktorė, taip pat Klaipėdos universitete dėsto vaidybos kursą studentams.

Aktorė išgarsėjo dar studijuodama, mokėsi V.Kernagio, V.Rumšo, V.Grigolio, I.Kilšauskaitės, A.Večerskio, S.Račkio kurse. Ji gaudavo pagrindinius vaidmenis režisierių H.Vancevičiaus, R.Tumino, I.Bučienės, A.Lapėno spektakliuose. Nuo studijų laikų filmavosi ir buvo pastebėta iškart nuo pirmo vaidmens – kabareto artistės Liusilės Raimondo Vabalo televizijos filme „Smokas ir Mažylis“. Iki pat šiol sukūrė apie 50 pagrindinių teatro, kino ir televizijos vaidmenų. Žymiausi iš jų: Kaminskienės vaidmuo kino filme „Riešutų duona“ (1978 m., rež. Arūnas Žebriūnas), Janinos vaidmuo televizijos filme „Giminės“ (1997 m., rež. Saulius Vosylius),  vaidmenys kino filmuose „Velnio nuotaka“, „Dievų miškas“, „Sodybų tuštėjimo metas“ ir kt.

Stasys Juškus (1936 04 29 - 2019 09 30) – tapytojas, poetas, muzikantas, kompozitorius

Laimingi žmonės, kuriems Dievas ar likimas nepašykštėjo talento. O dar kai talentų daug ir sodrių... Kaip kitaip pasakysi apie tapytoją, poetą, muzikantą, kompozitorių Stasį Juškų? Gimtojo Šventupių kaimo nuo epochos sukrėtimų neapsaugojo jį supantys miškai. Karas, perversmai, okupacijos išblaškė artimuosius – kas atsidūrė už jūrų marių, kas gūdžioje tremtyje. Žuvo tėvelis, anksti pasiligojo mama. Nuo mažų dienų reikėjo išmokti visų kaimo darbų. Tačiau traukė mokslas. Mokykloje išryškėjo ir įgimtas vaikino muzikalumas, tobula klausa. Tad baigęs Papilės vidurinėje mokykloje septynių klasių kursą, Stasys Juškus1952 m. įstojo į Šiaulių muzikos mokyklą, joje dėstytojo S. Jautako klasėje, mokėsi griežti violončele. Bet netenkino eilinio muzikanto darbas. Vilniuje kraštietis 1954 m. baigė chorvedžių kursus, grįžęs dirbo Akmenės rajono kultūros namų mišraus choro chormeisteriu, talkino garsiam jo vadovui A. Jasenauskui. Jų parengtas choras ypač puikiai pasireiškė 1955 m. Lietuvos dainų šventėje.

Paskui buvo treji privalomos karinės tarnybos metai. Nuosekliai tikslo siekiantis jaunuolis ir jų nepraleido tuščiai, betarnaudamas įstojo į Maskvos N. Krupskajos universiteto Dailės studiją. Dabar jau du talentai S. Juškaus gyvenime ėjo greta, studijas Maskvoje jis sėkmingai derino su choro dirigavimo studijomis Šiaulių muzikos technikume. Kadangi buvo apsigyvenęs Ignalinoje, nuo 1962 m. choro dirigavimo įgūdžius gilino Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos technikume, o 1963 m. baigė ir Vilniaus kultūros mokyklą. Vėliau choro dirigavimo studijas 1967–1971 m. tęsė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, vyr. dėstytojo kompozitoriaus A. Jurgučio klasėje.

Tarsi ilgų ir atkaklių mokymosi metų egzaminas buvo Stasio Juškaus 1963 m. Ignalinoje suburtas ir per trumpą laiką tobulai išugdytas gausus choras, tais pačiais metais respublikinėje apžiūroje užėmęs antrąją vietą.

Tais pačiais 1963 m. Stasys Juškus grįžo į gimtąjį Akmenės rajoną, su didele energija ėmėsi Naujoje Akmenėje steigti muzikos mokyklą ir buvo paskirtas jos direktoriumi. Nebuvo patalpų, pirmosios pamokos vyko cementininkų kultūros rūmuose, kuriuose S. Juškus perėmė vadovavimą jau anksčiau įkurtam mišriam chorui. Chorą naujasis dirigentas išplėtė iki aštuoniasdešimt asmenų, taip ištobulino jo dainavimo lygį, kad 1965 m. respublikinėje dainų šventėje, pajėgiausių chorų kategorijoje, cementininkų miesto kolektyvas pelnė laureato vardą. Ir Ignalinoje, ir Akmenėje Stasys Juškus buvo skiriamas rajoninių dainų švenčių vyriausiuoju dirigentu, dirigavo ir šių švenčių organizavimo darbams.

Tačiau ir Akmenėje Stasiui Juškui netrukus tapo ankšta, jis jautė turįs pakankamai žinių, kad galėtų jomis dalytis su talentingu jaunimu. Nuo 1965 m. jis persikėlė į Vilnių, dėstė choro dirigavimo ir kitas disciplinas Vilniaus kultūros mokykloje, nuo 1967 m. dirbo Lietuvos kompozitorių sąjungos konsultantu, nuo 1969 m. – Lietuvos valstybinės konservatorijos prorektorius administracijos reikalams; nuo 1971 m. dėstė Vilniaus pedagoginėje mokykloje, nuo 1973 iki 1990 m. – Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje.

Bet ar Stasys Juškus galėjo tenkintis vienu darbu? Tais metais jis buvo garsių to meto vyrų choro „Sakalas“ ir Vilniaus universiteto vyrų choro, Mokytojų namų mišraus choro chormeisteris, vadovavo Vilniaus įmonių vokaliniams kolektyvams.

Įtemptas ir varginantis darbas vienu metu keliose vietose neapmalšino ir kitų talentų. Vis pabusdavo meninės kūrybos šauksmas. S. Juškus išbandė jėgas ne tik tapyboje, bet ir pasigilino į metalo bei gintaro meninio apdirbimo subtilumus. Sėkmingi buvo bandymai kurti dainas, nesunkiai rimuojantis eiliuotus tekstus, Stasys Juškus pats ėmė kurti ir tekstus savo dainoms. Kai kurie tekstai taip ir liko neapvilkti melodijos rūbu, jie pateks į poezijos rinkinius. Šventupių kaimo sūnus yra sukūręs per du šimtus giesmių ir dainų chorams bei vokaliniams ansambliams, geriausias iš jų atrinko į 1995 m. išleistą rinktinę „Dainos Lietuvai“. 2001 m. išleista Stasio Juškaus poezijos knyga „Gimiau, kad mylėčiau“, o 2004 m. – jo paties paveikslais iliustruota poezijos knyga „Tylos šauksmas“.

Tuo pačiu metu vis garsiau Stasį Juškų ėmė šaukti tapyba, iki šiol jis yra nutapęs daugiau kaip 500 paveikslų, surengęs dešimtį savo tapybos parodų.

Tačiau Juškus nebūtų Juškum, jeigu tenkintųsi ramia kasdienybe, jeigu pats sau nesukurtų iššūkių. Subangavus ir galingai prasiveržus tautinio atgimimo sąjūdžiui ir atsiradus galimybių žmonių iniciatyvai, Stasiui Juškui kilo mintis suderinti meną su verslu. Sumanymams steigti privačią dailės galeriją viliojo, reikėjo tik rasti vietą. Kartą žvilgsnis užkliudė nedidelį XVIII a. pastatą prie Sereikiškių parko, pačioje sostinės širdyje, ties B. Radvilaitės ir Maironio gatvėmis. Apleistas pastatas buvo tapęs šiukšlių sandėliu, paaiškėjo, kad ir šeimininko neturintis. S. Juškus pamažu prikėlė garbingą istoriją turintį pastatą ir įsteigė pirmąją Vilniuje privačią dailės galeriją. Apibrėžė ir kryptį: nacionalinio profesionalaus lietuvių meno sklaida. Rimtai ir atsakingai pradėtas verslas netruko duoti rezultatų, čia kelius pramynė talentingiausi Lietuvos tapytojai, galerija yra surengusi per 170 autorinių parodų. Vadovavimą jai ilgainiui perėmė rinkodaros ir šiuolaikinės vadybos žinių turintis Stasio Juškaus sūnus Donatas.

Tačiau ir galerija buvo tik placdarmas tolesnei plėtrai. Nuo 2008 m. į tarptautinę meno rinką vis ryžtingiau žengia pirmoji Baltijos šalių meno vadybos kompanija „Art-Baltics“, prasidėjusi nuo Stasio Juškaus galerijos projektų. Šios kompanijos konsultantės darbą su veikla tėvo įsteigtoje galerijoje derina Stasio Juškaus dukra Violeta. Apie naujus užmojų mastus byloja jau tai, kad naujosios kompanijos surengtai retrospektyvinei pasaulinio garso tapytojo Moše Rozentalio darbų parodai eksponatus skolino ir Izraelio, ir žymiausi Lietuvos muziejai bei kolekcininkai, o brangiausio joje eksponuoto paveikslo vertė siekė pusę milijonų litų.

Teksto autorius Leopoldas Rozga

Vytautas Almanis – miškininkas, rašytojas, keliautojas.

Gimė 1936 m. rugpjūčio 8 d. Viešučiuose, Akmenės rajone – prozininkas. 1961–1970 m. gyveno Altajuje, ten baigė Bijansko miškų technikumą, buvo girininku įvairiuose Altajaus ir Lietuvos miškų ūkiuose, nuo 1988 m. dirbo Kamanų valstybiniame rezervate.
Išleido publicistines knygas: „Baltųjų vandenų šalyje“ (1973), „Per Ulkero žvaigždyną“ (1979). Nuotykių romanus: „Audra susitelkė Korgone“ (1981), „Toli ir arti“ (1985), „Už kalnų namai“ (1992). Savo kūrybą spausdino rajoniniame laikraštyje „Vienybė“, laikraštyje „Žalioji Lietuva“, žurnaluose „Metai“, „Miškai“.

2008 metais Angelo skulptūrėlės konkurso „Lietuvos kaimo spindulys“ laureatas.

Elena Adomaitienė – tapytoja (1930 - 2019 m.)

Gimė 1930 01 06 Vervedžių k. (Akmenės r.). Tautodailininkų sąjungos narė nuo 1983 m, sukūrusi daugiau nei 100 darbų. Parodos: 55 rajoninės ir regioninės bei šalies tautodailės parodos; 20 autorinių parodų. Mirė 2019 01 30 Akmenėje.
Elenos Adomaitienės paveikslai visada yra pastebimi, patraukia žiūrovus, susilaukia palankaus įvertinimo. Svarus ir jos apdovanojimų sąrašas: Respublikinės dainų šventės laureatė (1985 m.); Maskvos liaudies ūkio pasiekimų parodos aukso medalis (1987 m.); LTSR meno saviveiklos žymūnės vardas (1989 m.); Pauliaus Galaunės premija (1992 m.); Respublikinė Adomo Varno premija (1992 m.); Respublikinė Adomo Varno premija (antroji) (1996 m.); Kultūros ministerijos Valstybinė stipendija (2003 m.); 2005 m. suteiktas meno kūrėjo statusas.

Steponas Adomavičius – 1939 m. sausio 5 d. Telšių r., Kalnėnų k., gimęs, nuo 1979 m. Papilėje gyvenantis medžio drožėjas, keliautojas, gamtininkas ir geografas, buvęs mokytojas, iškili asmenybė iki šiol atsidavusi Papilės krašto istorijai bei archeologijai.

S. Adomavičius garsus Papilės gyventojas, visuomeniškumu, draugiškumu, savo žiniomis apie gyvenusius žymius žmones, istorinius įvykius bei geografines subtilybes praturtinantis Akmenės kraštą. Buvęs S. Daukanto vidurinės mokyklos mokytojas nepailstantis aplinkos gražintojas, gamtos mylėtojas – nėra kampelio Akmenės rajone, kurio S. Adomavičius nepažinotų ir apie kurį negalėtų su malonumu papasakoti apsilankiusiems svečiams.

Leopoldas Petravičius (1927–1997 m.) – inžinierius, visuomenės veikėjas.

Leopoldas Petravičius 1951 m. baigė Kauno politechnikos institutą, paskirtas į tebestatomą Akmenės cemento gamyklą, kur dirbo meistru, cecho viršininku. Nuo 1958 iki 1962 metų dirbo vyriausiuoju inžinieriumi, o 1962–1991 m. – įvairiai vadintos gamyklos (dabar AB „Akmenės cementas“) direktorius.

Užpatentavo šešis išradimus, 1984–1988 m. buvo TSRS aukščiausiosios tarybos deputatas, daug nuveikė statant ir plečiant cemento įmonę bei Naujosios Akmenės miestą, ugdant jo komunalinį ūkį. 1998 m. Leopoldo Petravičiaus vardu pavadinta centrinė Naujosios Akmenės aikštė. Už ypatingus nuopelnus Akmenės rajonui Leopoldui Petravičiui, ilgamečiam cemento gamyklos „Akmenės cementas“ vadovui (po mirties) suteiktas Akmenės rajono Garbės piliečio vardas.
 

Šaltiniai: https://akez.lt/petravicius-leopoldas/;http://www.akmene.lt/go.php/Garb%C4%97s%20pilie%C4%8Diai606

Edita Pučinskaitė – Lietuvos dviratininkė.

Editai Pučinskaitei nuo 1999 m. suteiktas Akmenės rajono savivaldybės Garbės pilietės vardas. Pasaulio dviračių sporto karaliene tituluojama Edita į sporto viršukalnę išsiveržė 1998 m., tapdama dviračių sporto lenktynių „Tour de France“ nugalėtoja. 1999 m. ji buvo išrinkta geriausia Lietuvos sportininke.
Edita Pučinskaitė gimė 1975 m. Naujojoje Akmenėje. Rajono Garbės pilietė Edita Pučinskaitė 2001 m. ištekėjo už italo Roberto Rosi, šeima augina du sūnus – Tomą ir Luką. Edita Pučinskaitė per savo karjerą iškovojo apie 100 pergalių. Ji atstovavo Lietuvai Sidnėjaus, Atėnų ir Pekino olimpinėse žaidynėse.

Didžiausios pergalės:

• 1993 m. G. P. Pattensen (Vokietija) 1 vieta;
• 1994 m. Etoile Vosgienne (Prancūzija) 1 vieta;
• 1995 m. Pasaulio čempionatas (Kolumbija) 3 vieta;
• 1996 m. Grand prix Presov (Slovakija) 1 vieta;
• 1997 m. Women’s Liberty Classic (JAV) 1 vieta;
• 1998 m. Tour de France (Prancūzija) 1 vieta;
• 1999 m. Tour de France (Prancūzija) 3 vieta;
• 1999 m. Pasaulio čempionatas (Italija) 1, 3 vietos;
• 2000 m. Tour de France (Prancūzija) 2 vieta;
• 2000 m. Giro dell’Alto Adige (Italija) 1 vieta;
• 2001 m. Pasaulio čempionatas (Portugalija) 2 vieta;
• 2002 m. Emakumeen Bira (Ispanija) 1 vieta;
• 2003 m. Lietuvos čempionatas 1 vieta;
• 2004 m. Prova Coppa del Mondo G. P. Plouay (Prancūzija) 1 vieta;
• 2005 m. G. P. Berna (Šveicarija) 1 vieta;
• 2006 m. Giro d’Italia (Italija) 1 vieta;
• Giro d’Italia (Italija) 1 vieta.https://lt.wikipedia.org/wiki/Edita_Pu%C4%8Dinskait%C4%97

http://www.avienybe.lt/rajono-garbes-pilieciai-edita-pucinskaite/

Jonas Gintauskas (1937–2016 m.) – muzikos pedagogas, meninių instrumentinių kolektyvų vadovas ir dirigentas.

Joną Gintauską visi pagarbiai vadino Maestro. Jo gyvenimas su muzika susietas nuo 1959 m., nuo 1965 m. – Naujosios Akmenės kultūros rūmų meno vadovas, 1992–1997 m. – direktorius, nuo 2004 m., iki išeinant į užtarnautą poilsį, Kultūros centro specialistas. Jo vadovaujamų meno kolektyvų koncertų klausėsi Ukrainoje, Latvijoje, Estijoje, „Akmenos“ kapelos koncertą transliavo Maskvos televizija. Jonas Gintauskas su meno kolektyvais dalyvavo beveik visose šalies dainų šventėse. Maestro buvo mūsų krašto tradicinės šventės „Akmenės smuikelis“ (anksčiau –„Žemaitiškas smuikelis“) iniciatorius ir organizatorius.
Daugiau kaip 40 metų šiose šventėse Jonas Gintauskas dalyvavo su meno kolektyvais, dirigavo. Kultūros žmonių bendruomenėje jis ne kartą yra paatviravęs, kad yra laimingas savo pasirinkimu. Tai tęsėsi visą gyvenimą. 2005 m. rugsėjo 23 d. Savivaldybės taryba suteikė Jonui Gintauskui rajono Garbės piliečio vardą. Dokumentus pasirašė tuometinis meras Anicetas Lupeika. Gyvenimo saulėlydį Jonas Gintauskas sutiko Šiauliuose. Čia 2016 m. balandžio 4 d. nutrūko jo kelias žemėje. Žmonių prisiminimuose liko Jono Gintausko asmenybės ir talento šviesa.

Šaltiniai: http://www.avienybe.lt/rajono-garbes-pilieciai-jonas-gintauskas/