Žymūs žmonės

Lina Murinienė – filologijos mokslų daktarė.

1990 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą (nuo 1997 m. – Šiaulių universitetas). 2000 m. Vilniaus universitete apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Akmenės šnektos fonologinė sistema: vokalizmas ir prozodija“. Docentė nuo 2012 m.
Nuo 2017 m. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Retorikos katedros vedėja.
Dirbo Lietuvos edukologijos universitete (2007–2017), buvo Lietuvių kalbos katedros, vėliau Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros vedėja. Kaip nacionalinė ekspertė 2007–2010 m. dirbo Liuksemburge, Europos Komisijos Vertimo raštu generaliniame direktorate.
Mokslinio tiriamojo darbo sritys – retorika, kalbos komunikacija, kalbos pragmatika, kompiuterinė lingvistika, dialektologija, kalbos politika, kalbos norminimas ir kodifikacija.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narė nuo 2012 m. Anksčiau dirbo komisijos Sekretoriate (1995–1999 m. vyr. kalbos konsultantė, 2004–2007 m. Kalbos konsultacijų grupės vadovė). 2012–2017 m. dirbo Tarties ir kirčiavimo pakomisėje. Nuo 2012 m. dirba Vadovėlių vertinimo pakomisėje, nuo 2017 m. šios pakomisės pirmininkė, nuo 2011 m. – Laikinojoje „Vertimo vadovo“ pakomisėje. Nuo 2012 m. Kalbos programų koordinavimo tarybos narė.

Henrikas Čerapas (g. 1952 m. sausio 13 d. Papilėje, Akmenės r.) – Lietuvos tapytojas neoekspresionistas, grupės „Angis“ narys.

1974–1978 m. mokėsi Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, 1980–1987 m. studijavo Lietuvos dailės institute. Nuo 1995 m. Lietuvos dailės instituto (nuo 1990 m. Vilniaus dailės akademija) dėstytojas. Surengė individualių parodų Lietuvoje, dalyvavo parodose užsienyje. Jo kūriniai kolorito, tapysenos požiūriu išsiskiria iš lietuvių neoekspresionistinės tapybos. Jis plėtoja prislopinto kolorito vyraujančių žemės spalvų monochrominę tapybą. Paveikslų motyvai – geležinkelis, dirvonai, natiurmortų fragmentai – abstrahuojami iki pagrindinių struktūrų ženkliško pavidalo, potėpis kinta nuo įmantraus ornamentinio iki ekspresyvaus ar faktūriško. Nuo 1990 m. tapo ant lentų, durų, atsirado paveikslo, kaip objekto, aspektas, nuo 1995–1996 m. kuria trimatę grubiai aptašytų formų medžio plastiką, kurią vėliau aptapo (paroda „Tapyba kaip skulptūra“, 1996 m.). Jo kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus.

Ann Wigmore (Ona Varapickaitė) – iš Kruopių krašto kilusi ir XX amžiaus viduryje į Jungtines Amerikos Valstijas nuvykusi lietuvė. Būtent ji įsteigė Hipokrato sveikatos institutą, tapo želmenų sulčių panaudojimo žmonių sveikatinimui pradininke pasaulyje.

1912 metais  Akmenės rajone, netoli Kruopių esančiame Pleikių  kaime, Ann Wigmore (Onos Varapickaitės (1909–1994)) vardas nuskambėjo su trenksmu. Tai lietuvė, gimusi 1909 metais netoli Kruopių ir vaikystėje emigravusi į JAV. Ona Varapickaitė yra žymi  natūropatė, neapdoroto, gyvo maisto bei želmenų sulčių vartojimo pradininkė. Ji įrodė, kad maitinantis neapdorotais augaliniais produktais žmonės gali maitintis ir gydytis. Jos veikla sveikatinimo ir sunkių ligų profilaktikos bei alternatyviojo gydymo srityje sulaukė pasaulinio pripažinimo.

Ona Varapickaitė savo gyvenimą paskyrė žmonėms ir jų gydymui natūropatiniais metodais. Bostone 1963 m. ji įsteigė Hipokrato sveikatos institutą, vėliau parašė keliolika knygų apie želmenų sultis, mitybą įvairių sėklų daigais bei termiškai neapdorotu maistu. Ji aplankė 35-ias pasaulio šalis, skaitė ten paskaitas. Ji atgaivino ir įgyvendino Hipokrato šūkį „Maistas turi būti vaistas!“, todėl ir savo sukurtą neapdoroto maisto, želmenų sulčių bei daigų dietą pavadino Hipokrato dieta, o sveikatos centrą – Hipokrato sveikatos institutu. Ann Wigmore siūlė atsigręžti į Motiną Gamtą – tik tada, pasak jos, žmogus bus sveikas, nes sveikatą padeda išsaugoti neapdorotas maistas, judėjimas, mankšta ir geras poilsis. Ann Wigmore savo asmeniniu pavyzdžiu įrodė, kad pašlijusią sveikatą įmanoma atstatyti natūraliomis priemonėmis. Ji su Hipokrato dieta supažindino ne tik amerikiečius, bet ir Indijos, Švedijos, Suomijos bei Kanados gyventojus. Jos iniciatyva kai kuriose iš šių šalių buvo įkurtos sveikatinimo organizacijos. Ann visą savo gyvenimą skyrė mitybos augaliniu termiškai neapdorotu maistu tyrinėjimams, ieškojo šioje srityje naujovių ir sistemino sukauptas žinias.

Genoveta Milevičienė (1935.01.03.) – meno studijos „Saulėtekis“ vadovė, daugelio konkursų laureatė (Maskvoje, Prahoje, Kijeve, Suomijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, net Japonijoje).

Jau nuo pradinės  klasės Genoveta svajojo tapti dailės mokytoja. 1957 metais baigusi tekstilę Telšių dailės technikume, 1968 metais atvyko su vyru į Naująją  Akmenę dirbti vidurinėje mokykloje dailės mokytoja. Kultūros rūmų direktoriaus Algirdo Muturo iniciatyva 1972 metais įkūrus meno studiją „Saulėtekis“, jai vadovauti pakviesta  Genoveta  Milevičienė. Studijoje lankėsi apie 55 vaikai nuo 4 metų iki 12 klasės. Genoveta Stefanija Milevičienė studijoje dirbo iki 1990 metų viso 18 metų. Per šiuos metus studijos „Saulėtekis“ darbai apkeliavo daugybę pasaulio šalių, iš kurių parkeliaudavo apdovanojimai ir prizai. Ne kartą dalyvavo televiziniame konkurse „Mano pasaulis“ ir pelnė prizines vietas. Viename „Mano pasaulis“ konkurse varžėsi su Druskininkų ir Klaipėdos menininkais – Naujoji Akmenė užėmė I-ąją vietą. Dalyvavo ne viename respublikiniame ir tarptautiniame konkurse. Skynė laurus tarptautiniuose konkursuose Maskvoje, Prahoje, Kijeve, Suomijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, net Japonijoje. Ateidavo nuostatai užsienio kalbomis, išsiųsdavo piešinių siuntas iš Naujosios Akmenės ir laimėdavo... Liaudies teatrų konkurse „Kauno rampos“ vykdavo ir meno darbų konkursai, iš kurių studija nuolat parsiveždavo 10-15 medalių. Studijoje veikė ir lėlių teatras. Kartą buvo atvykusi komisija iš Prahos televizijos ir stebėjo vaikų kūrybą, tada vaikai vaidino pasaką  „12 mėnesių“. Kaip meno studijos vadovė prisimena, „Saulėtekis“ buvo „respublikos žvaigždės“. Studijoje nebuvo nė vieno vaiko be medalio, be apdovanojimų. Nemažai studijos būrelio vaikų gyvenime pasirinko toliau žengti meno keliu.

Net išėjusi į pensiją Genoveta neapleido darbo studijoje, beje toliau dirbusi Alkiškių darželyje „Drugelis“ auklėtoja. Iš studijos veiklos Genoveta pasitraukė tik 1995 metais, kai sūnus Renatas Milevičius pradėjo dirbti kultūros rūmuose.

1984 metais už ilgametį, sąžiningą ir nuoširdų darbą Genoveta Milevičienė („Akmencemento“ kultūros rūmų dailės studijos „Saulėtekis“ vadovė) įrašyta į Kultūros darbuotojų „Garbės knygą“.

Kazimieras Algimantas Milevičius (1937 01 24 - 2024 03 26) – ilgametis kultūros darbuotojas

Nuo 1975 metų iki 2012 metų dirbo Akmenės rajono savivaldybės kultūros centre. Aktyvus dalyvis rajono ir regiono tautodailės parodose, sukūręs per 100 darbų, tautodailininkų sąjungos narys nuo 1975 metų (dailioji keramika). A.K. Milevičius nuo 1997 metų iki 2012 metų vadovavo  Lietuvos tautodailininkų sąjungos Akmenės skyriui ir buvo jos pirmininkas. Kaip rajono  tautodailės pirmininkas dirbo kūrybingai ir išradingai, surengė ne vieną tarptautinę, respublikinę, regioninę parodą.

1963 metais Algimantas baigė Dailiosios keramikos kursą Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume (apgynė diplominį darbą „Keramikinis ansamblis Kauno pionierių rūmų fojė“).
Dailininkas-keramikas baigęs studijas dirbo Kauno taikomosios keramikos gamykloje „Jiesia“, Kuršėnų keramikos cecho padalinyje dailininku-technologu.

1968 metais kartu su žmona atvyko į Naująją Akmenę, Cemento gamykloje dirbo dailininku šiferio-vamzdžių ceche.
1975 metais Kultūros rūmų liaudies teatro režisierė Stasė Niūniavaitė pasikvietė į liaudies teatrą dirbti dailininku – pastatyminės dailės vedėju. Naujų pjesių pastatymams kūrė ir darė dekoracijas, kostiumus, apšvietimą. Liaudies teatras su A.K. Milevičiaus scenografija ne kartą pelnė prizines vietas (pvz. tradiciniame mėgėjų teatrų festivalyje „Kauno rampos“ – I-oji vieta). Teatre dirbo iki 1982 metų.  Su žmona Genoveta Milevičiene  kartu bendradarbiavo moksleivių meno studijoje „Saulėtekis“, kur A.K. Milevičius vadovavo  vaikų keramikos būreliui.

Nuo 1997 metais dirbo kultūros rūmų parodų salone parodų organizatoriumi. Kaip dailininkas apipavidalindavo visus kultūros rūmuose vykstančius renginius ir visas rajonines šventes. Nuo 2003 metų, kai Rūmuose pradėjo dirbti režisierė Janina Smirnova, A. K. Milevičius vėl kurdavo dekoracijas ir kostiumus teatrui. 2012 metais  išleistas į užtarnautą poilsį.

2012 metais Algimantas Kazimieras Milevičius apdovanotas ženklu už nuopelnus Akmenės rajonui, kuris skirtas už meno tradicijų puoselėjimą ir sklaidą, tautodailininkų bendruomenės ugdymą.

Stasys Sungaila (g.1953-12-28 Draginių k., Papilės sen.) – ekskavatorininkas, kolekcininkas, visuomenininkas.

1971 m. baigęs Kaplių profesinę mokyklą dirbo Akmenės melioracijos statybos valdyboje. Per daugelį metų surinko gausią uolienų ir suakmenėjusių fosilijų kolekciją, kurią 2004 metais eksponavo parodoje, vėliau , įsikūrus muziejui, padovanojo Akmenės krašto muziejui. Savo gimto kaimo mokyklos atminimui pastatydino paminklinį akcentą, surengė kaimo sueigą.

Jonas Gelmanas – pirmasis Naujosios Akmenės bibliotekininkas (1952 m. nuotrauka iš asmeninio  bibliotekininko archyvo).

Jonas Gelmanas – paprastas kaimo žmogus, nuo pat jaunų die­nų pamilęs knygą, dar 1940 metais savo namuose atidarė skai­tyklą. Bet jos darbą nutraukė karas. Po karo, turėdamas 200 kny­gų asmeninę biblioteką, atidarė skaityklą Ramučių kaime. Tai bu­vo Karpėnų bibliotekos, iš kurios išaugo dabartinė Akmenės ra­jono savivaldybės viešoji biblioteka, užuomazga..
Taigi, Joną Gelmaną galima laikyti pirmuoju mūsų Viešosios bibliotekos bibliotekininku.

Šiame darbe yra Jono Gelmano pasakojimas apie save ir savo darbą. Medžiagą papildo nuotraukos, kuriose įamžintas J Gel­manas, biblioteka ir jos skaitytojai.

Kiekvienas iš mūsų gyvenime iš pradžių būna mokinys, kau­pia žinias, patirtį, aplinkinių šilumą, o paskui ateina metas, kai visa tai privalai atiduoti - tapti mokytoju.

Ne viską galima rasti knygose, ir šiandien skaitytojas, norėda­mas sužinoti apie Akmenės kraštą, jo žmones, buvusius kultūros darbuotojus, varsto bibliotekos duris. Pasidalinti prisiminimais su mumis sutiko Naujosios Akmenės miesto pirmasis kultūros darbuotojas, pirmasis rajono bibliotekininkas Jonas Gelmanas: „Gimiau 1923 m. kovo 26 dieną, Akmenės rajone, Ramučių kai­me. Nuo mažens pamėgau skaityti, kaupiau savo asmeninę bib­liotekėlę. 1940 metų pabaigoje mano namuose atidaryta skaityk­la, kurios vedėju skiriamas aš. Skaitykla veikė tik kelis mėne­sius, nes, prasidėjus karui, ji uždaroma. 1945 m. savo namuose savo iniciatyva, turėdamas 200 knygų asmeninę bibliotekėlę, ati­dariau Ramučių kaimo biblioteką. Tai buvo pirmoji biblioteka, būsimos Karpėnų kaimo bibliotekos užuomazga. Visus metus dir­bau be atlyginimo. 1946 m. sausio l d. Mažeikių kultūros švieti­mo darbo skyriaus įsakymu esu skiriamas atkurto klubo-skaityk­los vedėju. Vadovaudamas klubui-skaityklai, dirbau ir bibliote­koje. Skaitytojai skaitė knygas iš mano paties sukauptos asmeni­nės bibliotekėlės. 200 knygų fondas nelabai galėjo patenkinti skai­tytojų poreikius. Pats važiavau per kaimus, rinkau iš žmonių knygas, no­rėdamas praplėsti bibliotekėlės fondą. Pirmieji bibliotekos skai­tytojai buvo P.Šimūnėlis, P.Žeimys, J. Mozūraitis.

Buvau įsteigus 16 kilnojamųjų bibliotekėlių atskiruose kai­muose. Pats, pėsčiomis ar su dviračiu, pasiėmęs knygų, keliavau iš kaimelio į kaimelį. Skaitykloje organizavau skaitytojų konfe­rencijas, literatūrinius vakarus, statydavau dramas. Buvo insce­nizuota Žemaitės „Marti", V.Krėvės „Žentas" ir kitų rašytojų kūriniai. 1950 m. spalio l d. atidaryta Karpėnų kaimo biblioteka. Jos vedėju skiriamas aš. Biblioteka įsikūrė viename namo (Tai­kos g. 22) kambarėlyje. Bibliotekoje buvo tik 700 knygų, metų pabaigoje - 1300. Iš periodinių leidinių gaudavome „Tiesą", „Gimtąjį kraštą" ir kt. Bibliotekos fonduose nemažai buvo vi­suomeninės-politinės literatūros. Tais laikais reikėjo įgyvendin­ti planą, kad bibliotekoje skaitytų visa šeima. Jei ateina vienas šeimos narys skaityti, tai reikėdavo visą šeimą surašyti. Reikėjo propa­guoti politinę literatūrą, sporto, gamtos mokslų knygas. Turėjau dirbti kartu ir propagandinį darbą, būdingą stalinistiniam laiko­tarpiui: skaityti įvairias paskaitas, eiti į laukus ir garsiai skaityti kolūkiečiams straipsnius iš laikraščių ir žurnalų. Tekdavę daly­vauti ir rinkimuose. Literatų būrelis, veikęs prie bibliotekos, bu­vo aktyvus pagalbininkas ruošiant literatūrinius vakarus, knygų aptarimus. Bibliotekoje turėjome savo sienlaikraštį „Kultūra". 1951 m. bibliotekoje skaitė 500 skaitytojų. 1957 m. birželio 2 d. Lietuvos Kultūros ministerija mane apdovanojo pagyrimo raštu.

Nuo 1962 m. perėjau dirbti į gėlininkus. 16 metų auginau gė­les, puošdamas Naujosios Akmenės miestą. Esu surinkęs 200 jurginų, tulpių, 200 kardelių gėlių rūšių. Turiu nemažą savo asme­ninę biblioteką, apie 1000 knygų. Esu sudaręs savo asmeninės bibliotekos katalogėlį".

Gerbiamas Jonas Gelmanas primena mums, kad ne viskas bai­giasi čia, dulkėtame miestelyje, kad yra ir kitas pasaulis - plates­nis ir šviesesnis, žalesnis, žydintis, kvepiantis ir toks saulėtas.

Ir iki šiol knyga, laikraštis, žurnalas, gėlės J.Gelmanui yra ne­atskiriama jo gyvenimo dalis. Labai gerai, kai žmogų galima ap­dovanoti ne pinigais, bet gerumu, širdingumu, dvasingumu, nuo­širdumu. Taip nesinori, kad visa tai dingtų be pėdsako iš mūsų gyvenimo.

Su Jonu Gelmanu (1923-1997) kalbėjosi Akmenės rajono Viešosios bib­liotekos skaitytojų aptarnavimo ir bibliografijos skyriaus vedėja Zita Sinkevi­čienė (1996 m. gegužė).
Informacija iš knygos „Viešoji biblioteka – informacijos ir kultūros skleidėja“.

Vladimiras Silvaško (1965-04-05) –  karate sportininkas ir treneris.

Nuo 1990 gyvena Akmenėje, nuo 1994 m. dirbo vadovybės apsaugos departamente. Įkūrė kiokušin karate
klubą „Energija“, jo prezidentas;1989,1993,1994 m. Lietuvos čempionas, Europos pirmenybių dalyvis. Išugdė
Europos čempionus ir prizininkus: R.Pocių, E.Gužauską, P.Žimantą, V.Stulpinaitę, V.Avelį, A.Rimkevių.   
Pasaulio vicečempionus O.Jomantaitę, D.Imbrą, L.Kubilių. Lietuvos čempioną I.Jašinską,E, ir daug kitų
žymių sportininkų.

Apdovanotas Dižiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordino medaliu, Akmenės raj.
savivaldybės „Už nuopelnus rajonui“, suteiktas nusipelniusio Lietuvos trenerio vardas.
Nuo 2013 eina Akmenės seniūnijos seniūno pareigas.

ANTANAS ČIAPAS –gamtos entuziastas, Naujojoje Akmenėje įkūręs egzotišką botanikos sodą (1927–2013 m.).

Akmenės rajono bendruomenė, ypač vyresnioji karta, rajono Garbės pilietį Antaną Čiapą pirmiausiai prisimena kaip žmogų, kuris gyvenimą paskyrė grožio kūrimui. Jo išpuoselėtame botanikos sode augo 358 augalų rūšys bei formos. Pagal augalijos gausumą Antano Čiapo sodas buvo trečias Lietuvoje tarp privačių botaninių kolekcijų. Antanas Čiapas buvo dendrologas mėgėjas, nuo 1983 iki 1999 metų jis dirbo Naujosios Akmenės miesto apželdinimo planuotoju. Jis projektavo ir rengė dekoratyvinius akcentus įvairiose miesto teritorijose, įgyvendino rekreacinį ir prasminį dirbtinio kalnelio su obelisku projektą miesto centre. Antanui Čiapui 1999 m. tuometinio mero Aniceto Lupeikos pasirašytu dokumentu suteiktas Akmenės rajono Garbės piliečio vardas. Regalijas jam įteikė tuometinis miesto seniūnas (dabar jau amžinąjį atilsį) Pranciškus Tirius.

Antanas Čiapas buvo gimęs Daunorių kaime. Mokėsi Alsių ir Klykolių pradinėse mokyklose, 1965 m. Naujosios Akmenės darbininkų jaunimo mokykloje baigė 9 klases. Atlikęs karinę tarnybą, buvo priimtas į tebestatomą Akmenės cemento gamyklą. Akmenės cemento gamykloje Antanas Čiapas 32 metus išdirbo žaliavų malūno mašinistu, o laisvalaikio valandomis puoselėjo 1960 m. sodų bendrijoje „Puošmena“ įkurtą botanikos sodą. Antanas Čiapas kūrė eiles, griežė smuiku, kalbėjo latvių ir vokiečių kalbomis. Antano Čiapo nebėra, o jo darbai vis prisimenami.

Šaltiniai: http://www.avienybe.lt/rajono-garbes-pilieciai-antanas-ciapas/

Aldona Uščinienė (1928–2016 m.) – pirmojo Naujosios Akmenės miesto medicinos darbuotoja, „Carito“ įkūrėja ir pirmoji vedėja Naujosios Akmenės parapijoje, Akmenės rajono Garbės pilietė.

Aldona buvo gimusi Akmenėje, mokėsi Viekšnių gimnazijoje, kurią baigusi, pasirinko medicinos mokslus Vilniaus akušerių mokykloje. Su pagyrimu baigusi akušerių mokyklą, medicinos mokslus tęsė Vilniaus valstybiniame universitete ir buvo pasiryžusi tapti gydytoja. Gyvenimo aplinkybės privertė išeiti akademinių atostogų. Jų metu, 1951-ųjų spalyje, jauna akušerė Aldona laikinai įsidarbino Karpėnų ambulatorijoje. Kartu su gydytoja Danguole Petravičiene rūpinosi besikuriančio cementininkų miesto žmonių sveikata, priėmė gimdyves. Į aukštosios mokyklos auditoriją Aldona nebegrįžo, ji visam gyvenimui liko Naujojoje Akmenėje. 44-erius metus išdirbo rajono centro gydymo įstaigose, kaip akušerė priėmė kelis šimtus naujagimių, parodė jiems saulės šviesą ir gyvenimo grožį. Išėjusi į užtarnautą poilsį, Aldona Uščinienė negalėjo ramiai matyti daugelio žmonių gyvenimo varguoliškos situaciją. 1995 metais ji ėmėsi iniciatyvos įkurti Carito organizaciją, rūpinosi padėti sunkioje situacijoje atsidūrusių šeimų vaikams, organizavo varguolių maitinimą. „Dievo apvaizda padėjo mums įveikti visas kliūtis, pritraukti geradarių. Dažnai pamintiju, kad mus globoja Švenčiausioji Mergelė Marija ir gerumo angelai“,– yra sakiusi A. Uščinienė. Jos vadovaujamą Caritą rėmė Lietuvos politikai, Amerikos lietuvės, Lietuvos organizacija „Kaimo vaikai“, Akmenės rajono savivaldybė. Naujosios Akmenės Carito valgyklai ji vadovavo tol, kol leido jėgos, kol atsirado kitokios galimybės padėti varguoliams.

Aldona Uščinienė savo gyvenimu kartojo Motinos Terezės aukojimosi žygdarbį. 2002 metais Savivaldybės taryba suteikė jai rajono Garbės pilietės vardą. Už ypatingus nuopelnus Aldona Uščinienė apdovanota JAV gyvenančio prelato Juozo Prunskaus premija. Prieš keletą metų už mielaširdingą veiklą ją, vienintelę rajone, pasiekė Popiežiaus Benedikto padėka.

Aldona Uščinienė daugiau kaip šešis dešimtmečius aktyviai darbavosi rajono bendruomenės labui. Ji kelis dešimtmečius dainavo Kultūros rūmų, paskui „Bočių“ bendrijos choruose, giedojo bažnytiniame chore, jos gražus balsas skambėjo moterų ansamblyje. Visada elegantiška, atviro veido ir atviros širdies. Tokią ją visi pažino, tokia Aldona Uščinienė išliks savo krašto žmonių atmintyje. Ji tikrai vienu gyvenimu padarė gyvenimą šviesesnį ir prasmingesnį, suteikė jam brangių žmoniškumo bruožų. Gimtoji tėviškės žemė saugos Aldonos Uščinienės amžinojo poilsio ramybę, pavasarį parskridę paukščiai prie jos kapo giedos giesmes ir liudys, kad ne viskas baigiasi su paskutine pėda žemės take…

Šaltiniai: http://www.regionunaujienos.lt/atsisveikinome-su-akmenes-rajono-garbes-piliete-aldona-usciniene-1928-03-16-2016-03-12/

Vytautas Valiukas – tautodailininkas, drožėjas gimęs 1913 m. rugpjūčio 24 d.

Ukrainoje lietuvių šeimoje, dar mažas būdamas su šeima grįžo į Lietuvą. Baigė Šiaulių mokytojų seminariją, mokytojavo iki kol buvo pašauktas į kariuomenę, tarnavo ir Tolimuosiuose rytuose.

Baigė Šiaulių mokytojų seminariją, mokytojavo iki kol buvo pašauktas į kariuomenę, tarnavo ir Tolimuosiuose rytuose. 1953 m. pradėjo dirbti Papilės vidurinėje mokykloje. Su auklėtiniais drožė iš medžio įvairius meno dirbinius, kalė iš metalo, naudojo gintarą medžio inkrustacijoms. Nuo 1973 m. visas savo jėgas paskyrė tautodailei, buvo priimtas į Liaudies meno draugiją. Menininkas buvo daugelio parodų autorius ir rengėjas, aktyviai prisidėdavo prie Šiaulių krašto tautodailininkų renginių organizavimo, o jo darbai buvo ne kartą eksponuoti respublikinėse parodose Vilniuje bei Maskvoje. Apie V. Valiuką menotyrininkas V. Rimkus rašė: „V. Valiukas – dekoratyvinių prieverpsčių drožėjas. Jis gerai žino senąją lietuvių liaudies ornamentiką, simbolius ir ženklus, jų pagrindu kuria savąją prieverpsčių ir medinių saulučių galeriją“. Tautodailininkas 1988 m. birželio 14 d. palaidotas Papilės kapinėse.

Eugenija Meškienė (1945–2008 m.) – buvusi Akmenės rajono merė, biomedicininių mokslų daktarė, Lietuvai pagražinti draugijos Akmenės skyriaus pirmininkė, socialdemokratų partijos Akmenės skyriaus pirmininkė.

„Vitražas metu lange“ – šitaip pavadinta knyga, iprasminanti Akmenes rajono savivaldybes meres Eugenijos Meškienes atminima. Šviesaus atminimo Eugenija Meškiene gime 1945-aisiais Šiauliu rajono kaime. Ji buvo žinoma kaip aktyvi Lietuvos politine veikeja, nuo 2001 metu – Lietuvos Socialdemokratu partijos nare. Dešimtmeti dirbo Akmenes savivaldybes mero pavaduotoja, o nuo 2007-uju jai teko miesto meres postas. Anapilin ji iškeliavo 2008 metu rudeni, ir tai, pasak ja pažinojusiuju, buvo didžiule netektis. Dar budama gyva Eugenija, paprašiusi ilgametes biciules pagalbos, nutare pradeti rašyti memuarus. Jos prisiminimai apie šeima, gimtaji krašta bei jo žmones buvo irašomi i garso kasetes. Mere žadejusi išleisti knyga savo lešomis, taciau spejo išvysti tik pirmuosius rankrašcius. Taigi, knygos autore Julija Sejeviciene emesi ja baigti viena. Šitaip atsirado antras skyrius – šalia šviesaus atminimo Eugenijos Meškienes pasakojimu sugule jos artimuju, draugu bei biciuliu prisiminimai apie ja pacia. „Eugenija Meškiene buvo nuostabi asmenybe, todel visam laikui liks ja pažinojusiuju atmintyje“, – teige pirmininkas A. Butkevicius.
Išsami Eugenijos Meškienes biografija:
Eugenija Meškiene mokesi Šiupyliu septynmeteje mokykloje (1953–1961 m.), po to mokslus tese Ginkunu neakivaizdines mokyklos Šiupyliu vakarineje vidurineje mokykloje (1961–1965 m.). 1966–1971 m. studijavo zootechnika Lietuvos veterinarijos akademijoje, o 1981–1984 m. Estijos A. Meldero gyvulininkystes ir veterinarijos instituto aspiranturoje; igijo biomedicinos kandidates ir agrariniu mokslu daktares laipsnius.
1961–1964 m. Šiauliu rajono „Tarybines žemes“ kolukio fermos, 1964–1966 m. Valstybines veislininkystes stoties darbininke, 1966 m. „Tarybines žemes“ kolukio pieno kontroliere, 1967–1975 m. vyr. zootechnike, 1975 m. Pakruojo rajono „Komunizmo ryto“ kolukio vyr. zootechnike. 1976–1978 m. Akmenes rajono Žemes ukio valdybos vyr. zootechnike. 1978–1987 m. valdybos viršininko pavaduotoja, 1987–1989 m. Akmenes r. liaudies kontroles komiteto pirmininke.
1992–1996 m. Seimo nario Juozo Baranausko padejeja. 1995–1997 m. Akmenes rajono Žemes ukio valdybos viršininke. 1997–2007 m. Akmenes rajono savivaldybes mero pavaduotoja. Nuo 2007 m. balandžio 11 d. Akmenes rajono savivaldybes mere.
1989 m. LKP Akmenes rajono tarybos pirmoji sekretore, 1990–2001 m. Lietuvos demokratines darbo partijos Akmenes rajono tarybos pirmininke. Nuo 2001 m. Lietuvos socialdemokratu partijos nare, Akmenes rajono skyriaus nare. Nuo 2001 m. sausio men. LSDP tarybos nare, Akmenes skyriaus pirmininko pavaduotoja, nuo 2003 m. pirmininke, LSDP Šiauliu apskrities tarybos pirmininke. Lietuvos socialdemokraciu moteru sajungos Šiauliu apskrities koordinatore.
1995–1997 m., 1997–2000 m., 2000–2003 m., 2003–2007 m. ir 2007–2008 m. Akmenes rajono savivaldybes tarybos nare.

Šaltiniai: https://www.lsdp.lt/wp-content/uploads/2017/12/2009-m.-geguze.pdf;https://lt.wikipedia.org/wiki/Eugenija_Me%C5%A1kien%C4%97