Parodos, renginiai

Liepos paskutinėmis dienomis į muziejų atkeliavo tropinių drugelių kokonų siunta. Šį kartą spalvingi skrajūnai atnešė dalelę gamtos įvairovės net iš keturių žemynų (tradiciškai daugiausiai jų iš Pietų Amerikos) ir mozaiką spalvų: trys machaonų rūšys su įmantriomis sparnų išaugomis, primenančiomis kregždžių uodegas, ir daug karališko mėlynumo bei perlamutrinio žvilgesio, būdingo drugiams morfidams. Tuo tarpu lankytojų mylimiausi ir lengviausiai nelaisvėje veisiami yra drugiai „pelėdos“.

Pirmasis drugelis, kuris pradėjo tiesinti sparnus skrydžiui vos atidarius kokonų dėžutę, priklauso Panacea prola rūšiai. Įdomi ypatybė, kad jų apatinė sparnų pusė daug spalvingesnė nei viršutinė, nors dažniausiai būna atvirkščiai ir tai tarnauja kaip maskuotė nuo plėšrūnų. Netrukus ir kiti šios rūšies skrajūnai išsilaisvino iš laikino kiauto, tačiau masinis ritimasis vyksta šią savaitę. Drugelių amžius trumpas, o grožis laikinas ir trapus, todėl kviečiame pasidžiaugti jais, kol namelyje daug gyvybės ir įvairovės.

Menas, dizainas ir fotografija – trys mūzos, papildančios viena kitą, atskriejo į Akmenės krašto muziejų drauge su Rūtos Kraujutytės (Rūta Krau) darbais ir užpildė mažąją parodų salę. 
Akmenės krašte pirmuosius savo gyvenimo metus augusi Rūta Kraujutytė yra eksponavusi savo kūrinius skirtinguose pasaulio kampeliuose, tarp jų Venecijoje ir Sidnėjuje, o dabar juos pristato savo tėčio gimtinėje.
Parodoje jus pasitiks antgamtiški „Vizijų“ ir „Atspindžių“ serijos paveikslai, apjungiantys abstrakciją ir simbolizmą, o jų siužetai kilę medituojant. Mišrios – akvarelės ir skaitmeninės dailės technikos kūrinių procesas yra kruopštus ir gali trukti keletą mėnesių.

Antroji parodos dalis – serija „Nematomi“ – tai pasakojimai, viename darbe derinantys fotografiją su piešimu, kur fotoaparato objektyvo dokumentinį kadrą autorė subtiliai sulieja su iš vidaus kilusiu vaizdiniu.

Paskutinis parodos akcentas – dviejuose žemynuose fotoaparatu užfiksuoti „Portretai: suformuoti betone“ nukelia mus į įvairių šalių architektūros paminklus. Nė nepagalvotume, jog betonas yra antra dažniausiai naudojama medžiaga Žemėje, kiekvienam statiniui suteikianti savąjį veidą, kintantį priklausomai nuo šviesos intensyvumo ir kitų aplinkos veiksnių.

Kūrėja Rūta Kraujutytė save pristato taip: „Nuo vaikystės buvau apsupta meno. Pradedant nuo stebėjimo, kaip senelis gamina įspūdingus medžio ir grafinio dizaino kūrinius, baigiant mokslais Kauno dailės gimnazijoje, kuri leido eksperimentuoti su įvairiomis vizualiojo meno šakomis. Tai paskatino įgyti architektūros bakalauro laipsnį, o vėliau kaupti kūrybinę ir gyvenimišką patirtį Danijoje, Kanadoje ir Naujojoje Zelandijoje. Po septynerių metų gyvenimo užsienyje džiaugiuosi, galėdama dalintis savo kūryba gimtinėje. Savo kūryba kviečiu gilintis į Savęs ir Visatos pažinimą. Atgauti tikėjimą savimi ir prisiminti, kad esame ne tik mūsų kūnas. Kviečiu susigrąžinti džiaugsmą, galią ir atsakomybę už savo gyvenimą. Pasirinkti šviesą ir žaisti su ja.“

Parodą lankyti kviečiame nuo liepos 23 d. Susitikimas su menininke vyks liepos 27 d. (šeštadienį) 16 val. Krašto muziejuje.

Daugiau nei milijonas – tiek žydų vaikų buvo nužudyta per Holokaustą. Gausybė fotografijų, iš kurių į mus žvelgia jauni žmonės, surinkta getuose ir namuose po to, kai jų savininkai buvo išvaryti į mirtį. Daugumos jų nei vardai, nei žūties vietos nėra žinomi... Ir tik saujelė laimingųjų, kuriems pavyko išlikti, išgyventi, dažniausiai priglobtiems gausiose lietuvių šeimose, tapusiais joms dar vienu vaiku. Karo metais vaikystę ir artimuosius praradę žmonės dalijasi savo istorijomis. Nepaisant patirto netekčių ir mirties baimės siaubo, rašytojas Icchokas Meras nutolusių dienų prisiminimus žodžiais suliejo į vieną šviesų paveikslą:

„Matau greta savęs dvi moteris. Viena – Miriam Merienė, žydė. Ji pagimdė mane ir vedė, didžia motiniška meile apgobusi, per ankstyvąją vaikystę, kol kelią užstojo žvyrduobė. Kita – Bronė Dainauskienė, beraštė lietuvė moteris, šešių vaikų motina. Ji, apglėbusi mane abiem rankom, paslėpė mane nuo piktų akių, atplėšusi mane nuo žvyrduobės, pagimdė iš naujo septintuoju savo vaiku ir vedė paslapčiom tolyn gyvenimu iki ankstyvosios jaunystės“.

Žydų vaikams ir jų gelbėtojams skirta paroda Krašto muziejuje veiks iki liepos 31 d.

Prieš Jonines į tropinių drugelių namus atkeliavo lėliukių siunta. Šią savaitę jie labai aktyviai ritasi, tiesinasi sparnus ir tampa gražiais skrajūnais. Spalvų gama įvairi: mėlyna, geltona, ruda, rusva, juoda ir jų deriniai. Daugiausiai rūšių (devynios) paplitusios Pietų Amerikos, Karibų regione, viena – iš Afrikos savanų buveinių. Natūraliomis sąlygomis minta rūgstančių vaisių syvais, lanko augalų žiedus. Drugelių name jų skanėstas yra sultingos apelsinų puselės, kartais – ir kiti egzotiniai vaisiai. Pirmieji kokonus paliko smulkiausi vabzdžiai ir sutūpė ant įvairių paviršių, tuojau pat surado jiems padėtą maistą. Skrajūnai aktyviausi dieną, o ir traukia juos saulės šviesa, todėl telkiasi labiausiai apšviestoje namelio pusėje. Kviečiame apsilankyti ir patiems pamatyti, tai yra puiki proga susipažinti su tolimų kraštų gamta neišvykstant iš savo vietovės.

Kai kūrėjai Jolanta ir Rimantas Balčiauskai suneša ir išdėlioja nedidelėj kamaroj savuosius darbus, pasklinda su niekuo nesupainiojamas medienos kvapas. Jis būna dvejopas: išdarkytos medienos erzina uoslę, su meile palytėtos – norisi jausti dar ir dar. Kaip tik tokie – palaiminti menininko rankos – kūriniai vakar atkeliavo į Krašto muziejų ir nugulė ant parketo, pakibo ant sienų. Spalvų ir tekstūrų išraiška turtingiausias beržas: pabrandinta mediena išmarginta įmantriais, lyg dailininko teptuku išvedžiotais raštais, o gumbas paverstas neregėtų formų indu. Raityta šaka – ilgakotis šaukštas. Tuo tarpu skrynios – ąžuolinės, papuoštos akcentais iš lauko žolynų ir tautinių juostų.

Tiek daug įvairovės ir formų mums gali duoti tik gamta, o ir parodos autorius save pristato žodžiais „kalbėsiu medžių raštais“. Taikliau ir taupiau pasakyti neįmanoma, dar priduriant, jog „privalau menu dalintis“. Kviečiame akimis ragauti ir mėgautis medienos vaizdu, uosti jos kvapą, paklausyti, kokias darbo paslaptis ir įdomybes atskleis kūrėjas iš Ventos.

Parodos atidarymas vyks birželio 20 d. 16 val. Paroda veiks iki liepos mėn. 18 dienos.

„Laisvės pojūtis“, „Minčių laisvė“, „Laisvės paukštis“ ir dar bent keli darbai, susieti su šia, bene svarbiausia visų gyvų organizmų būsena, yra dominuojanti tema šių metų parodoje „Akimirkos“. Baigiantis mokslo metams, juos į muziejų sunešė Akmenės rajono mokyklų mokiniai ir jų darbų vadovai tęsdami ilgametę tradiciją pasidalyti gražiausiais kūrybos vaisiais. Tapyboje tiesiogiai ar įvairiais simboliais pavaizduotą laisvės temą papildo mieli kasdienybės vaizdeliai, peizažai ir fantastiniai siužetai, kurių atlikimo meistriškumas rodo, kokio skirtingo amžiaus ir patirties menininkai susibūrė vienoje erdvėje. Kai kurių darbų brandumu neretai stebisi net iš didžiųjų miestų atvykę muziejaus lankytojai.

Šių metų parodos naujiena – vabzdžių viešbučiai, karpiniai, velykinės dekoracijos – atkeliavo iš technologijų pamokų bei rajone vykusios olimpiados. Paroda „Akimirkos“ veiks iki liepos mėnesio pabaigos. Kviečiame apsilankyti.

Tautodailininkų ir meno kūrėjų dėmesiui !
Kviečiame dalyvauti tradicinėje tautodailės ir meno kūrėjų parodoje 
Akmenės krašto muziejuje 
PARODOS ATIDARYMAS 
Vasario 10 d. (šeštadienis) 13 val. 
Darbus prašome pristatyti nuo  vasario 1 iki 8 dienos.
Smulkesnė informacija tel. 8 425 55075
 

Trumpa pažintis su dailininku Vidmantu Gervinsku (1956-2016)

Dailininkas Vidmantas Gervinskas, tai vienas iš daugelio mūsų rajono meniškos sielos žmonių, didžiąją gyvenimo dalį praleido Akmenės krašte. Pradžioje savo kūrybinio kelio labai mėgęs jaukius mūsų krašto gamtovaizdžius, prie kurių nostalgiškai sugrįždavo ir daugiau kaip 20 metų gyvendamas Vokietijoje Freizingo mieste, netoli Miuncheno, kuriame virė, kunkuliavo įvairūs meniniai stiliai, kurie taip pat veikė jo kūrybą. 
Jo kūriniai šviesėjo, darėsi spalvingesni ir įgaunantys dekoratyvumo. Paveikslų aštrių spalvų skausmingi deriniai kaip aršios konkurencinės kovos įrankiai menų perpildytoje vakarų Europos rinkoje, tikriausiai, buvo neišvengiami. O gal tai bandymai visai atitrūkti nuo savo krašto niūrios mūsų tapybos klasikų stilistikos ir nuo to slogaus savanaudiško moralinio purvinizmo atmosferos, tarpstančios ir šiandiena. Suvokęs, kad gerai gyvena tik tie, kurie moralinių kriterijų nepaiso, tie, kurie subinlaižiauja, prisitaiko ir todėl šitokioje amoralioje terpėje daugelis jautrios sielos kūrėjų, ir ne tik jie, ryžtasi įsikurti kitose šalyse tarp padoresnės, kultūringesnės visuomenės. 
Vidmantas Gervinskas, tikėta, ne tik dėl šeimyninės padėties ir susidariusių palankių sąlygų, bet ir dėl to, kad čia nematė kūrybinių perspektyvų, išvyko gyventi į svetimą kraštą, kuriame laisvalaikiu kurdamas ilgėjosi savo gimtų vietų, bet galiausiai ligos palaužtas baigė ne tik kaip menininko, bet ir gero šachmatininko, sportininko ir šeimos žmogaus gyvenimą. 
Mūsų tautos dvasinio pakylėjimo periode, Sąjūdžio pradžioje ir pirmosiose žaliųjų ekologinio judėjimo akcijose Naujojoje Akmenėje su dideliu entuziazmu jis palaikė mano įdėją kartu rengti kultūros rūmuose ekologinę su politine potekste meno parodą. 
Šiai parodai parvežti kūrinius padėjo tapytojas Romas Norvaišas. Vežant Vidmanto kūrinius iš Vokietijos abu jautėme, kad už mūsų nugarų ne tik Vidmanto kūriniai, bet ir jis tylus ten sėdi. Ir taip nedidelę kelio dalį ši jausena mūsų neapleido. 
Norėtųsi manyti, kad ir šioje parodoje jo dvasia sklando ir man nebelieka nieko kito, tik atsiprašyti jo, kad man nepavyko kol kas išeksponuoti šios parodos jo gimtąjame mieste Naujojoje Akmenėje, nes projektuojant, statant, renovuojant rajone kultūrinės paskirties pastatus apie tinkamų ekspozicinių erdvių įrengimą net nesusimąstoma, todėl tenka eksponuoti šiuos kūrinius dar kartą Akmenėje, o po to grąžinti  juos Vidmanto šeimai, kuri norėjo parodyti Vidmanto kūrinius sukurtus jau ne Lietuvoje. 
Antanas Adomaitis
2024-01-12