Parodos, renginiai

Gerbiami Akmenės krašto gyventojai,

Akmenės krašto muziejaus kolektyvas kviečia visus, savo asmeniniuose archyvuose sukaupusius senų nuotraukų, pasidalinti išsaugotais istoriniais kadrais. Laikas bėga ir net tie įvykiai, kurie atrodė dar visai neseniai buvę, neužauginę istorinės vertės – dabar jau prašosi įvertinimo, aprašymo, veidų atpažinimo. Nuotraukų vertę išdidina žinomos aplinkybės: kas yra kadre ar slypi už jo, antrame plane, kas vyksta ir kokie žmonės dalyvauja. Jūsų išsaugoti vaizdai – tai neįkainojama istorijos dalis, padedanti išsaugoti mūsų krašto paveldą ateities kartoms. Lauksime jūsų muziejuje K. Kasakausko g. 17, Akmenėje. Daugiau informacijos telefonu: +370 425 55 075.

Skelbiame nuotrauką, kuri nukeliavo ilgą kelią per Lietuvą, grįžo į Akmenę ir pasakoja apie laiką, kai ratus traukė arkliai. Aliutė Dyšaitė su drauge Akmenės centre, prie batsiuvio dirbtuvės 1935 m.

Trys knygos ir trys portretinės nuotraukos jų viršeliuose bei pirmąją nuo paskutinės skiriantis 20 metų tardymų, kalėjimų ir tremties laikas. Užrašytą išskirtinę vieno žmogaus istoriją į Krašto muziejų atvežė profesorius Algis Vyšniūnas ir jį atlydėjusi istorikė Kristina Puzarienė. Karo ir pokario metais būta nedaug laisvės kovotojų, kurie išgyveno bausmės dešimtmečius ir grįžo į Lietuvą. Profesoriaus tėvas Vladas Vyšniūnas perėjo visus pragaro ratus, ilgiausiai buvo kalinamas Kazachstano lageriuose. Atgavęs laisvę, daug dirbo, kad paliktų rašytinį liudijimą. Sukrečianti kriminalinių kalinių ir prižiūrėtojų savivalė, darbas radioaktyvių uolienų kasyklose ir nuolatinis badas stepėje, kur auga vien dygūs krūmynai, – tokia būtis Kazachstane laukė 12 000 lietuvių kalinių, o iš viso plačioje lagerių sistemoje buvo kalinama apie 156 000 tautiečių. Tai daugiau nei buvo ištremta į Sibirą 1940-1953 m. Nepaisant to, apie politinius kalinius, kurie amžiams liko svetimuose kraštuose, vis dar kalbama labai mažai, gulagų laikotarpis beveik netyrinėtas, o gyvų liudininkų jau nėra. Akmenės krašte mažai žinomas Juozas Kondratas – vienas iš Kengyro lagerio sukilimo organizatorių – aprašytas A. Solženycino kūriniuose. Galbūt verta pagalvoti apie atminimo ženklą šiam iš Kinkių kaimo kilusiam inteligentui?

Pasikeitus santvarkoms, buvę politiniai kaliniai ir jų palikuonys stengėsi pažymėti bausmės ir laidojimo vietas, jei tik jos būdavo prieinamos. Išskirtinį monumentą prie Balchašo įrengė lietuvių, ukrainiečių ir japonų atstovai karcerio duobėje. Tai lyg vilties ženklas kančių paženklintoje stepėje – karceris čia neretai būdavo pasirenkamas vietoje pavojingo darbo kasyklose, kur laukė mirtis. Atsisveikindamas profesorius A. Vyšniūnas pasidalino lūkesčiu, kad daugiau jaunų žmonių žinotų savo tautos praeitį, atpažintų nepelnytai primirštas asmenybes.

Sugrįžimai prie savo šaknų – tokia mintis nejučiom išsiaudžia iš penktadienio vakaro muzikinės ir dailiųjų darbų mozaikos, sukvietusios gausų pulką svečių pagerbti, pasveikinti pačių artimiausių ir draugų, pamatyti, ką naujo per praėjusius metus sukūrė rajono menininkai. Sugrįžimų istorijos įvairios kaip velykinis margutis: iš tolimesnių miestų savo darbus atvežę buvę akmeniškiai, po pertraukos meno pasaulį vėl atradę kūrėjai ir nuostabus Kelmės A. Lipeikos menų mokyklos kolektyvas su charizmatiškuoju pedagogu Adu Sutkumi, vis apdovanojančiu gimtąjį kraštą trankiais koncertais. Įprasta, jog tautodailė „draugauja“ su kanklėmis ar birbynėmis, bet penktadienį muziejuje karaliavo mušamųjų muzika, žadinanti pavasarį, kviečianti šokiui ir ... ne mažiau įkvepianti kūrybai.

Sugrįžimus papildė nauji debiutai ir atradimai, gera žinia, kai aktyvūs kūrėjai atveda ir paskatina prisijungti pradedančiuosius. Kasmet dalyvaujančių autorių branda ir naujų narių įsiliejimas į bendruomenę rodo, jog išliksime, gyvensime, kursime... Parodos tematika labai įvairi: nuo klasikinių tautodailės temų kaip juostos, riešinės ar šiaudiniai sodai iki modernaus meno darbų iš metalo bei popieriaus.

Tautodailininkų darbus apžvelgė menotyrininkė Michalina Adomavičienė, sveikinimo žodžius tarė savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus specialistės Zita Sinkevičienė ir Raimonda Gaubytė-Kiminė, Krašto muziejaus direktorė Kristina Dorofėjienė, Akmenės r. tautodailininkų vadovė Vilija Narutavičienė.

Paroda veiks iki balandžio 26 d., kviečiame ateiti ir pamatyti. Primename, jog keičiamų parodų lankymas yra nemokamas.

Kovo 14 d. 16 val. Krašto muziejuje bus atidaryta tradicinė Akmenės rajono tautodailininkų ir meno kūrėjų paroda. Joje daug pavasario akcentų: velykinis medis su paukščiais ir margučių lizdais, šiaudiniai sodai, dekoratyviniai zuikiai ir kiti mieli rankdarbiai, galintys papuošti ne tik parodos erdves. Tai patrauklios dekoracijos ir šventiniam stalui.

Akmenų mylėtojams patiks Darijos Ručinskės kūrybiniai sprendimai iš įvairių egzotinių mineralų, įsodintų į odos dirbinius. Aguonų paveikslas, rožių mozaika, „džiovintų baravykų“ vėrinys – tai gausybė netikėtų idėjų, ką galima sutverti iš odos.

Pavasariška nuotaika dvelkia pastelinės žalios ir geltonos spalvos tapytojų darbuose, o štai praėjusių metų augalų žydėjimo akimirka simboliškai sustabdyta  laikrodžio ciferblate, pagamintame iš epoksidinės dervos. Tai lyg namų herbariumas, kurio nebereikia saugoti tarp laikraščių, o ir gėrėtis galima bet kada.

Kviečiame atvykti, pasidžiaugti kartu su kūrėjais. Renginį praturtins svečių iš Kelmės muzikiniai inkliuzai.

Kovo 19 d. 13 val. Krašto muziejuje profesorius Algis Vyšniūnas pristatys paskutinę pagal tėvo Vlado Vyšniūno (1922-1998) atsiminimus parengtą knygą „Alkanoji stepė“, kurioje pasakojama apie Kazachstano ypatinguosius lagerius. Autorius pateikia autentišką liudijimą apie žiaurią GULAG’o lagerių mėsmalę ir pragariškas į ją patekusių žmonių kančias, mini daug lietuvių politinių kalinių pavardžių.

Lietuvoje, kovose už laisvę, žuvo apie 25 000 kovotojų ir jų ryšininkų. Neplačiai žinoma, kad dar tiek pat jų mirė GULAG’o lageriuose. Ši knyga – tai dar vienas dokumentas, papildantis Lietuvos istorijos puslapius apie Laisvės kovų dalyvius ir jų likimus.

V. Vyšniūnas (slapyvardis – Gražvydas, Aušrelė) – mokytojas, statybininkas, rašytojas, partizanas, politinis kalinys SŽ-877. Buvo nuteistas 10 metų kalėti lageryje ir 5 metus tremties be teisių. Atbuvus bausmę įvairiuose lageriuose, ištremtas į Karagandą ir tik 1961 m. grįžo į Lietuvą.
Visus, besidominčius istorija, kviečiame dalyvauti.

Kovo 14 d. 16 val. kviečiame rajono menininkus, jų talento gerbėjus ir visus, kurie neabejingi grožio kūrimui, atvykti į tradicinės Akmenės rajono tautodailininkų ir meno kūrėjų parodos atidarymą. Paroda veiks iki balandžio 26 d.

Menininkus prašome savo darbus pristatyti į muziejų nuo kovo 4 iki 10 dienos, atrinkti ne daugiau 5-6 kūrinių.

Primename, kad jie turi būti paruošti eksponavimui (su etiketėmis ar lengvai įskaitomais užrašais, turėti kilpeles pakabinimui ir pan.).

Praėjus dešimtmečiui po Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 m., įsteigtas komitetas įvairioms iškilmėms visoje šalyje organizuoti: 1928 m. vyko šventiniai renginiai ir juos vainikavusi Dainų šventė Kaune, tais ir vėlesniais metais kaimuose ir miestuose pridygo paminklų. Atsižvelgiant į liaudies meno tradicijas, buvo pasiūlyta statyti puošnius kryžius, tačiau ne mažiau vietovių pasirinko ilgaamžiškesnius akmeninius ar betoninius monumentus. Akmenės krašte vietinių entuziastų iniciatyva pastatyti du: Akmenėje ir Kanteikiuose.

Akmeniškiams jį suprojektavo baltarusių kilmės architektas Klaudijus Dušauskas-Duž, iki tol daugiau dirbęs su pramonės objektais ir kitais stambiais statiniais. Lyginant jau pastatytą ir 1929 m. atviruke pateiktą projektą, matyti, jog sumanymas įvykdytas beveik iki smulkmenų.

Okupacijos laikotarpiu daugelį šių paminklų ištiko liūdna lemtis: išsprogdinti ir nugriauti jie atgulė vandens telkiniuose, buvo čia pat užkasti ar panaudoti statybose. Tik retas kuris su užtinkuotais tuometinei ideologijai „netinkamais“ simboliais ramiai sulaukė Atgimimo.

Dar iki 1990-ųjų Kovo 11-osios beveik visi monumentai buvo atstatyti, daugiausia – naujai sukurti pagal tuos pačius projektus, o štai Akmenės paminklas išskirtinis, nes išliko beveik nepakeistas, prikeltas sujungus sprogimo atskirtas dalis.

Abu kartus jo gimimą ir atgimimą lėmė bendruomenės susitelkimas. Dabarties kontekstuose tebūna tai stiprybės ir vienybės simbolis, pagrindas didžiuotis savo istorija ir tikėti ateitimi.

Tautodailininkų ir meno kūrėjų dėmesiui!

Artėjant pavasariui, primename, jog kovo mėnesį Krašto muziejuje bus atidaryta tradicinė rajono tautodailininkų ir meno kūrėjų darbų paroda. Kviečiame menininkus dalyvauti, jau dabar pats laikas peržiūrėti ir atsirinkti kūrinius, kurie daugiau nei mėnesį džiugins muziejaus lankytojus.

Laikais, kai pasaulis atviras keliauti, bendrauti be apribojimų, lietuviškos spaudos draudimas atrodo istorijos tėkmėje nutolęs įvykis. Visgi ištisos tautiečių kartos turėjo rizikuoti, kovoti ar net žūti vardan teisės vartoti gimtąją kalbą, o ir pirmieji spausdinti raštai buvo leidžiami kitose šalyse, dažniausiai Prūsijoje – Tilžėje ar Karaliaučiuje. Jų kelias į Lietuvą taip pat buvo ilgas ir su kliūtimis.
Sužinoti apie tai ir ne tik, pajusti labai senų knygų kvapą, patyrinėti rašyseną į Krašto muziejų atėjo Akmenės gimnazijos septintokai su mokytoja Rolanda Rupkuviene, o netradicinė pamoka prasidėjo prie „Išminčių stalo“. Kalikstas Kasakauskas ir Liudvikas Jakavičius priklauso gausiam būriui tautiečių, įvairiais darbais prisidėjusių prie gimtosios kalbos išlikimo. Akmenės krašte veikė ir knygnešių tinklas, kai kurie iš jų – ryškiai susiję su Akmenės miestu (čia gimė, gyveno, mokėsi ir  mokė...). L. Jakavičius (1871-1941) buvo itin aktyvus uždraustos spaudos platintojas, o nepriklausomybę iškovojusioje Lietuvoje tapo vienu didžiausių knygų leidėjų nukreipęs mūsų raštiją nuo giesmynų ir maldaknygių į tuomet nerimta laikytą literatūrą (kalendoriai, satyros, komedijos...), tačiau kaip tik tai išaugino skaitymo patrauklumą.
Krašto muziejus turi įdomų eksponatą, kurį padovanojo Akmenės gyventojas Vytautas Čekanauskas. Tai lovos galas-slėptuvė knygoms. Eksponatas nėra autentiškas, atkurtas pagal prisiminimus. Platus jos pagrindas saugo paslaptį – į tuščią tarpą tarp lentų telpa sluoksnis knygų. Tai geras pavyzdys žmonių išmonės, būdingos lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiui (1864-1904). Išradingumas, o kartais ir įžūlumas yra išgelbėjęs ne vieną daraktorių ir knygnešį.