Žymūs žmonės

Jonas Antanavičius (operos solistas) – gimė 1934 m. balandžio 15 d. Akmenėje –  palaidotas 2015 m. kovo 30 d. Kaune. Dainininkas, tenoras J. Antanavičius įvairiuose Lietuvos ir užsienio šalių teatruose paruošė ir atliko 25 partijas operose, sukūrė beveik keturias dešimtis vaidmenų operetėse ir miuzikluose, dainavo daugiau nei 4 tūkstančius spektaklių.

Jo kūrybinė veikla neapsiribojo tik Lietuvos teatrais, atliekamos tenorinės partijos skambėjo Minsko, Talino, Odesos, Rygos, Maskvos operų teatrų scenose, solistas su gastrolių spektakliais ir įvairiomis koncertinėmis programomis viešėjo daugelyje Europos šalių. 1970-2014 m. J. Antanavičius dirbo Kauno valstybinio choro vokalo pedagogu, nuosekliai ir kantriai perduodamas savo įlgametę vokalinę patirtį. 1980 m. jam suteiktas Lietuvos nusipelnusio artisto vardas, o 2014 m. apdovanotas II laipsnio Santakos garbės ženklu už nuopelnus Kauno miestui.

Vidas Morkūnas – prozininkas, poetas, vertėjas.

Autobiografija

Gimiau 1962. 07. 11 Naujojoje Akmenėje (de jure,de facto – Klaipėdoje). Tėvai daugelį metų darbavosi cemento gamykloje. Šeimoje augome su septyneriais metais vyresniu broliu Algirdu.

Naujojoje Akmenėje prabėgo mano vaikystė ir paauglystė. Čia 1980 m. baigiau III-ą vidurinę mokyklą (dab. Ramučių gimnazija).
Vaikystėje lankiau Naujojoje Akmenėje žinomų dailininkų, kultūros puoselėtojų Milevičių dailės studiją. Vis dėlto nuo mažens svajojau būti ne dailininku, kosmonautu ar gydytoju, o rašytoju arba aktoriumi. Taigi, svajonė galų gale išsipildė, šiuo požiūriu galiu save laikyti laimingu žmogumi. Skaityti išmokau labai anksti, dar prieš mokyklą. Už tai iki šiol esu dėkingas kaimynystėje gyvenusiai mokytojai lituanistei. Jei gerai prisimenu, ji mane paskatino ir rašyti. Pirmieji bandymai – dar pradinėje mokykloje. Pradėjau „detektyviniais romanais“. Vėliau rašydavau mėgstamų vaikiškų knygų tęsinius. Jaunystėje vaidinau Naujosios Akmenės Liaudies teatre, kuriam tuo metu vadovavo legendinė režisierė St. Niūniavaitė.

Baigdamas mokyklą, vos nepasukau į biologiją. Čia pasireiškė mano dėdės, žymaus gamtosaugininko, biologijos mokytojo, V. Adamkaus premijos laureato Benedikto Gaižausko įtaka. Esu netgi dalyvavęs su Botanikos instituto mokslininkais botaninėse ekspedicijose. Vis dėlto, baigęs vidurinę, įstojau į tuometės Valstybinės Konservatorijos Klaipėdos teatro meno fakultetą studijuoti lietuvių kalbos, literatūros ir režisūros. Studijas nutraukiau, baigęs 2,5 kurso, nes potraukio pedagoginiam darbui nejaučiau.

1986 m. persikėliau į Vilnių, čia sukūriau šeimą. 1992 m. Muzikos Akademijoje baigiau Aukštuosius kino scenaristų kursus (S. Šaltenio studija). Yra tekę filmuotis kine (be kitų režisierių – A.Grikevičiaus ir Š. Barto filmuose). Su bendrakursiu Dž. Juodkaziu sukūrėme du trumpo metražo filmus: „Civilis“, „Parko istorijos“.

Akademiniame dramos (dab. Nacionalinis) teatre esu dirbęs tokių mūsų režisūros korifėjų kaip J. Vaitkus ir O. Koršunovas asistentu. Dirbta įvairių darbų, tačiau tik rašymą visada laikiau ir tebelaikau savo profesija.

Rašau prozą ir poeziją. Kūryba spausdinta visuose pagrindiniuose Lietuvos kultūriniuose leidiniuose – „Metuose“, „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, almanache „Veidai“ ir kt., taip pat „Vienybėje“, „Klaipėdoje“. Visas tris iki šiol išėjusias mano knygas išleido Rašytojų sąjungos leidykla: apsakymų rinkinį „Manekeno gimtadienis“ (2001 m.), apsakymų rinkinį „Reportažas iš kiaušinio“ (2012 m.), poezijos rinkinį „Nekropolių šviesos“ (2015 m.). Už kūrybą esu gavęs literatūrinių premijų: A. Vaičiulaičio (2010 m.), J. Kunčino (2014 m.), St. Niūniavaitės (2017 m.) ir kt.

Savarankiškai išmokęs anglų ir lenkų kalbas, pagilinęs mokykloje bei studijuojant įgytas rusų ir vokiečių kalbų žinias, nuo 2002 m. iš minėtų kalbų profesionaliai verčiu daugiausiai grožinę literatūrą. Esu išvertęs arti 50 knygų, svarbiausi vertimai: iš anglų kalbos – T. Obreht „Tigro žmona“, V. Ratner „Banjano šešėly“, iš rusų kalbos – A. ir B. Strugackių „Gyvenama sala“, iš lenkų kalbos – A. Sapkowskio saga „Raganius“, S. Lemo „Žlugimas“, Z. Kruczynskio „Dažai ar kraujas“. Kaip vertėjas bendradarbiauju su leidyklomis „Baltos lankos“, „Briedis“, „Alma litera“ ir kt.

Nuo 2004 m. esu Lietuvos Rašytojų sąjungos ir Lietuvos Literatūros Vertėjų sąjungos narys, nuo 2006 m. turiu Meno kūrėjo statusą. Ir kaip rašytojas, ir kaip vertėjas dalyvauju įvairiuose kūrybiniuose projektuose, renginiuose, skaitymuose.

Ne vien profesija žmogus gyvas, reikia ir hobio, laisvalaikio. Aš savąjį skiriu menams – daug skaitau, dažnai klausausi muzikos (roko, džiazo, bliuzo), lankausi parodose, teatre, žiūriu filmus. Be to, esu oficialus Londono futbolo klubo „Arsenal“ narys.

Mano žmona Anita Kapočiūtė – taip pat rašytoja, vertėja. Užauginome dvi dukras ir sūnų.
Nuotr. aut. Regimantas Tamošaitis

Adomas Rovas (1924 12 24 - 1993 10 08) – chorvedys, tenoras ir muzikos mokytojas

Gimė 1924 m. gruodžio 24 d. Mergeluičių k., Akmenės rajone. Nuo mažų dienų pasižymėjo muzikiniais gabumais: mokėsi Kruopių pradžios mokykloje, Žagarės progimnazijoje, Šiaulių mokytojų seminarijoje, o 1953–1957 m. solinio dainavimo – Šiaulių muzikos mokykloje, kur įgijo choro artisto ir solisto kvalifikaciją.

A. Rovas dirbo Akmenės progimnazijos muzikos ir dainavimo mokytoju, vėliau vadovavo Papilės S. Daukanto vidurinės mokyklos vaikų ir vyresniųjų klasių moksleivių chorui bei vokaliniams ansambliams, ruošė mišriųjų bei vaikų chorų pasirodymus respublikinėms dainų šventėms, mokė skudučių ansamblį bei pučiamųjų orkestrą. Taip pat vadovavo Papilės kultūros namų moterų ir mišriajam chorui, Akmenės statybinių medžiagų kombinato chorui ir Papilės kultūros namų pučiamųjų orkestrui, šie kolektyvai nuolat dalyvaudavo ir sulaukdavo pasisekimo rajoninėse dainų šventėse ir koncertuose. Nuo 1987 m. A. Rovas ilgai buvo Papilės kultūros namų direktorius, dainavo Respublikiniame mokytojų chore ir Akmenės rajono choruose, o Akmenėje statytoje M. Petrausko operoje „Birutė" atliko pagrindinį tenoro vaidmenį, buvo Akmenės rajono dainų švenčių organizatorius ir dirigentas. Mirė 1993 m. spalio 8 d., palaidotas Papilėje.

Mykolas Kaveckis (geologas) – gimė 1889 m. gegužės 20 d. Orenburge – palaidotas 1969 m. vasario 28 d. Kaune – žymus hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos, mineralinių žaliavų tyrimų Lietuvoje pagrindėjas, profesorius.

Šalia mokslinių darbų M. Kaveckis dėstė geologines disciplinas, vadovavo disertacijoms, atliko Lietuvos inžinerinį geologinį rajonavimą. Dalyvavo sudarant Lietuvos naudingų iškasenų kadastrą. M. Kaveckis – hidrogeologinių ir hidrocheminių tyrimų Lietuvoje pradininkas. 1922 m. Kaune atidarius Lietuvos universitetą ir jame įsteigus Geologijos katedrą, kartu su kitais geologais M. Kaveckis ėmėsi kruopščiai tyrinėti Papilės atodangas, o 1926 m. geologinės ekspedicijos metu Papilėje Ventos atodangose rinko juros fosilijas. Jas, profesorius minėjo ir rašydamas apie Lietuvos geologinį pagrindą ir geologinio žemėlapio sudarymą. Už šį darbą jam buvo suteiktas mokslų daktaro laipsnis.

Marija Budrienė – Papilės vardą garsinanti tautodailininkė audėja gimė 1924 m. lapkričio 12 d. Pakepštėnuose, Raudėnų valsčiuje.

Jau nuo 13 metų išmoko austi: ūkininkai, pas kuriuos Marija tarnavo, jos į laukų darbus nesiųsdavo, palikdavo namie prie audimo staklių. Nuo 1951 m. M. Budrienė apsigyveno Papilėje. Nuo 1979 m. tapo tautodailininkų sąjungos nare, parodose Lietuvos didžiuosiuose miestuose dalyvaudavo su raštuotomis vilnos, lino, mišrių siūlų lovatiesėmis, rankšluosčiais. Audėja savo darbams raštus kurdavo pati – šie išsiskirdavo tautiškais motyvais, lietuviškais simboliais ir ornamentais. Liaudies menininkės darbai įvertinti menotyrininkų, taip pat pasklidę po Papilės apylinkes savo grožiu puošia ne vienų namų buitį.

Juozas Dalinkevičius (1893–1980 m.) – moderniosios geologijos pradininkas profesorius.

Moderniosios geologijos pradininkas profesorius Juozas Dalinkevičius – labai turininga ir spalvinga Lietuvos mokslo asmenybė. Labai nusipelnęs Lietuvai ir ypač Akmenės kraštui geologas, tyrinėjęs kambro, ordoviko ir silūro uolienų paplitimą Lietuvoje, pateikęs pirmą Lietuvos kvartero stratigrafinę schemą. 1947 m. Juozas Dalinkevičius parašė darbą apie mineralinių resursų reikšmę pramonės plėtotei, analizavo mineralinių žaliavų pasiskirstymą geologiniame pjūvyje, jų slūgsojimo sąlygas, tektoniką, atsargas, panaudojimą. 1926 m. sudarė Lietuvos geologinį žemėlapį. Akademikas Juozas Dalinkevičius tyrinėjo Lietuvos ir gretimų kraštų devono stratigrafiją. Išanalizavo Lietuvos permo atodangų ir gręžinių pjūvius, apibūdino faunos liekanas, sudarė Baltijos sineklizės permo uolienų paplitimo žemėlapį. Šeštame dešimtmetyje nagrinėjo Lietuvos ir viso Pietų Pabaltijo reljefą, geologinę sandarą, tektoninę ir paleogeografinę raidą. Daug pastangų skyrė Lietuvos geologijos muziejaus kūrimui. Būtent jo geologinių tyrimų dėka prasidėjo cemento pramonės vystymas Naujojoje Akmenėje. Juozo Dalinkevičiaus vardu pavadinta premija, teikiama įvertinant Lietuvos geologų darbus.

Faktai apie Juozą Dalinkevičių:

Daug pasako jau faktas, kad mokydamasis Gardino gimnazijoje ne juokais susidomėjo astronomija, stebėjo Marso opoziciją, tapo Prancūzijos astronomų draugijos nariu, o už Neptūno ir Merkurijaus stebėjimus šešiolikmetis nusipelnė draugijos įkūrėjo žymaus astronomo Kamilio Flamariono (Flammarion) pasirašyto diplomo. Kelias aiškus – astronomijos studijos. Bet vienas dalykas per teleskopą stebėti dangaus šviesulius ir kitas – kalti matematines formules ir rutininius dalykus, be kurių astronomu netapsi. Astronomijos studijomis Peterburgo universitete pirmakursis greit nusivylė, tad įstojo į Peterburgo kalnų institutą, kuriame studijuodamas J. Dalinkevičius pasižymėjo dideliais gabumais, įgijo geologijos ir kalnų inžinieriaus specialybę. Šis netradicinis kelias į mokslus vėliau žadins mokslo populiarintojų vaizduotę, tad J. Dalinkevičius taps ne vieno žurnalistinio rašinio herojumi. Kurgi ne – senovės graikų mūzos Uranijos globojamą astronomiją iškeitė į požeminį pasaulį, už kurį romėnų mitologijoje buvo atsakinga sutuoktinių dievų pora – Mantas ir Manija. Teleskopą iškeisti į geologo plaktuką – tam reikėjo būti mažų mažiausia Dalinkevičiumi. Tiesa, Peterburgo kalnų institute, kuriame po studijų buvo paliktas gabus absolventas, jo vardas ir pavardė rusų kalba skambėjo taip – Iosif Adamovič Dalinkevič. J. Dalinkevičius taip pat puikiai išmanė markšeiderystės* mokslą, žinojo Žemės gelmių geologinių sluoksnių susidarymo ir slūgsojimo dėsningumus, tai vadindamas „sluoksnių logika“. Todėl ir jo devizas buvo „stratum logo“.

* Markšeiderija – kasybos sritis, kuri naudingųjų iškasenų žvalgybos ir eksploatacijos, kasybos įmonių, kitų statinių bei įrenginių statybos techniniams uždaviniams spręsti naudoja žemės paviršiaus ir kasinių geometrinius matavimus.

Šaltiniai: http://www.ventosparkas.lt/24390/virsutinis/renginiai.html?read=15599;

http://mokslolietuva.lt/numeriu-archyvas/2013/Mokslo_Lietuva_2013_11.pdf

Kalikstas Kasakauskas (1792–1886 m.) – kunigas, kalbininkas.

Kalikstas Kasakauskas baigė dvasinę seminariją, studijavo Vilniaus universitete, teologijos daktaras. Klebonas Salantuose, Vilniuje, Kaltinėnuose, ilgiausiai (1836–1886 m.) – Akmenėje. Prelatas 1832 m. lenkų kalba parašė lietuvių kalbos gramatiką „Kalbrėda liežuvio žemaitiško“, kurioje bendrino aukštaičių ir žemaičių tarmes. Vykdydamas vyskupo M. Valančiaus reikalavimus, senatvėje išleido blaivybę propaguojančių knygelių. Akmenėje pergyveno 1863 m. sukilimą, buvo priverstas paskelbti sukilėlių manifestą, bet dėl senyvo amžiaus nerepresuotas.

Kalikstas Kasakauskas – Akmenėje:

Kalikstas Kasakauskas gimė netoli Šilalės, Didkiemyje, 1972 m. Į tais pačiais metais Magdeburgo miesto teises gavusią Akmenę, o po aštuonerių metų iki gyvos galvos atiduotą valdyti rusų generolo Fitinhofo žmonai, Kalikstas Kasakauskas, 46-erių metų prelatas, atvažiavo 1838 m. pavasarį klebonauti ir pasiliko visam laikui: palaidotas senosiose kapinėse. Gerai, kad kunigas ir rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, 1911 m. atvykęs trejų metų tarnystei į Laižuvą, dairėsi po apylinkes ieškodamas kultūros ženklų. Be abejonės, jis ne kartą lankėsi Akmenėje: matė statomą ir šventinamą dabartinę bažnyčią, surado primirštą Kaliksto Kasakausko kapą, L. Dambrausko rūpesčiu girnapuse paženklintą. Gal ta pati girnapusė vėliau įmūryta į 1929 m. bažnyčią apjuosusį zomatą? Juk nebūtų numetę bet kur akmens nuo kunigo kapo. Tai tik spėjimas, nors taip ir galėjo būti. Dabar jau kitas antkapinis paminklas (autorius Kazys Švažas) pastatytas tarybiniais metais, jo įrašas ,,Lietuvių kalbos gramatikos autorius Kalikstas Kosakauskas 1792–1866“ Ignaco Žeberskio rūpesčiu papildytas skiemeniu ,,kun.“ (kunigas), saulutė – Dievo mūka. Likęs namelis už špitolės, kuriame yra gyvenęs Kalikstas Kasakauskas. Stogas nuožulniais kraštais kaip ir dauguma to laiko trobų Žemaitijoje.

Apie Kalikstą Kasakauską visai nemažai užrašyta. Pirmiausia paties: 1832 m. išleista lenkiškai parašyta lietuvių kalbos gramatika ,,Kalbrėda liežuvio žemaitiško“. Pats Kalikstas Kasakauskas nurodo keturias pagrindines kalbos sunykimo priežastis: kryžiuočiai atkakliai bandė pavergti kraštą, dvasiškiai nemokėjo lietuvių kalbos, Lietuvos kunigaikščiai, norėdami įtikti gudams, pasisavino jų kalbą, ponai unijoj su Lenkija mažiau besirūpino savąja kalba. Ir vis dėlto kalba nežuvo, nes nepritrūko tikrųjų kalbos gerbėjų. Autorius su pagarba prisimena Mikalojų Daukšą, Juozapą Giedraitį, Dionizą Pošką, Simoną Stanevičių ir pateikia bendras žemaičių ir aukštaičių tarmių normas. Bendros normos lyg su patarimu turėti bendrinę kalbą ir ja kurti tekstus. Tai lyg kalbininko rekomendacija – kalbėti tarmiškai, o rašyti bendrine kalba. Svarbią knygą 2001 m. parašė Giedrius Subačius ,,Kalikstas Kasakauskis: lietuvių bendrinės kalbos konjunktūra“. Šio mokslinio darbo pavadinimas nusako esminį kalbininko K. Kasakausko siekį kurti bendrinę rašomąją kalbą.

Išsamiau apie Kaliksto Kasakausko asmenybę:

Kalikstas Kasakauskas – jautrios sielos žmogus buvo prieštaringa asmenybė: romantiškų polėkių universiteto studentas ir proziškas, nekalbus provincijos klebonas, rūpestingas giminaičiams, bet ne visų parapijiečių suprastas. Veiksmų prieštaringumas ar išmintinga diplomatija, kad daugiau prasmingų darbų nuveiktum. Juk lankydamasis gimtajame Didkiemyje, pranašiškai kalbėdavęs, kad ,,lietuviai su žemaičiais dar atgausią savo karalystę“. Brandaus keturiasdešimtmečio drąsa to tikėtis XIX amžiaus priklausomybėje, juolab po 1831 m. sukilimo numalšinimo, kai įsitvirtino svarbiausias politikos principas, ,,ko negali kontroliuoti, tą reikia uždrausti“.

Valerija Lėgaudienė – buvusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, o dabar senjorė, rašo poeziją ir prozą.

„Juk jei nebūtų žodžio meno, kuo remiasi eilėraščiai, tai nebūtų ir prozos“ – rašė V.Lėgaudienė.
Literatei Valerijai Lėgaudienei už novelę „Paskutinis arklys“ paskirta JAV lietuvių laikraščio „Dirva“ literatūrinio konkurso pirmoji premija.
2006m. poetei V.Lėgaudienei įteikta Stasės Niūniavaitės vardo literatūrinė premija.

Telesforas Šiurkus – chirurgas, profesorius.

Telesforas Šiurkus gimė 1908 m. lapkričio 28 d. Gulbinų kaime Akmenės valsčiuje  Mažeikių apskrityje vidutinių ūkininkų Onos ir Jono  Šiurkų šeimoje. Buvo vyriausias  šeimoje, kurioje vėliau, be Telesforo, augo dar keturi broliai ir sesuo. Mokėsi Akmenės mokykloje, 1926 m. baigė Viekšnių progimnaziją, berniukų gimnaziją, Šiauliuose,1929 m. įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos skyrių . 1929–1936 m. studijavo mediciną Kauno Vytauto Didžiojo universitete. 1930–1931 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, baigė Karo mokyklą.
 Po studijų buvo siūloma likti dirbti universitete, bet netrukus pasirinko ir pradėjo praktinį darbą Kauno ligonių kasų poliklinikoje (dab. Centro poliklinika). Dirbo gydytoju vidaus ligų klinikoje, 1937 m. ėmėsi chirurgo darbo. Stažavosi Vienoje prof. G. Berio (Boehler) traumatologijos klinikoje. Prof. Mykolas Biržiška siūlė jaunam gydytojui dirbti Viekšniuose jo pastatytuose ir savivaldybei padovanotuose Sveikatos namuose, bet prof. Vlado Kuzmos kvietimu jis liko dirbti Hospitalinės chirurgijos klinikoje. Vokiečių okupacijos metais kartu su prof. V. Kuzma pašalintas iš universiteto, nuo 1942 m. dirbo Kauno 3-ojoje poliklinikoje.

1944 m. išrenkamas VDU Bendrosios chirurgijos katedros vedėju, po pusmečio – docentu. Pokario metais labai trūko gydytojų, todėl vienu metu teko eiti ketverias pareigas – Raudonojo kryžiaus ligoninės Chirurgijos skyriaus vedėjo, ligoninės direktoriaus, 1945–1946 m. Medicinos mokyklos direktoriaus ir 1945–1951 m. Bendrosios chirurgijos katedros vedėjo. Kelis metus dirbo Kauno srities, o sritis panaikinus – Kauno miesto vyriausiuoju chirurgu (1950–1956 m.).  Norėdamas atsidėti mokslui 1956 m. atsisakė abiejų direktoriaus pareigų, liko tik KMI Bendrosios chirurgijos katedros vedėju.

1949 m.  Vilniaus universitete apsigynė medicinos mokslų kandidato disertaciją. 1950 m. vienas pirmųjų šalyje pradėjo daryti tarakoplastines operacijas džiova sergantiems ligoniams, kasmet padarė po 280–300 operacijų. Jo iniciatyva Kauno medikai  pradėjo leisti mokslinius darbus. Tokių darbų profesorius parašė apie 120. 1956 m. parašė ir pirmąjį originalų lietuvišką vadovėlį „Bendroji chirurgija“, kuriuo studentai naudojasi iki šiol. Parašė kelias knygas ir monografijas. Daug prisidėjo prie lietuviškosios chirurgijos terminijos kūrimo. Nuo 1969 m. profesorius.

 Mirė 1974 m. lapkričio 5 d. Kaune. Nusipelnęs  Lietuvos chirurgas, profesorius palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Pranas Brazdžius (1895–1980) –keramikos pedagogas.

Pranas Brazdžius gimė1895 m. Lopiniuose, Subačiaus valsčiuje. 1912–1917 m. mokėsi N. Gogolio taikomosios dailės mokykloje Myrhorode (Ukraina), vienerius metus lankė pedagoginius kursus. Nuo 1918 metų grįžęs į Lietuvą dėstė dailę 1919-1920 m. Kalvarijos, 1920-1922 m. Marijampolės gimnazijose. Nuo 1922-10-01 iki 1927-05-15 mokytojavo Viekšniuose, čia įkūrė keramikos dirbtuves, po to išvyko mokytis į Čekoslovakiją, nors įstatymiškai Viekšnių mokyklai jis priskirtas iki 1928-08-01. 1931-1940 m. dirbo Kauno meno mokykloje, 1931-1934 m. vadovavo Keramikos studijai, vėliau dėstė. 1935-1940 m. dar ir mokytojavo Kauno I amatų mokykloje. Ketvirtajame dešimtmetyje vadovavo žemės ūkio rūmų organizuotiems keramikų vasaros kursams.
Nuo trečiojo dešimtmečio dalyvavo dailės parodose. Sukūrė buitinių ir dekoratyvinių indų (servizai, vazos, lėkštės), daugiausia animalistinės tematikos lipdytosios ir presuotosios skulptūrinės keramikos („Erelis“, „Lapė“, „Vilkas“ 1928-1935 m.). Indai puošti lipdytu arba raižytu ornamentu, įvairiaspalvėmis glazūromis. Pirmasis lietuvių keramikoje įdiegė redukcinę glazūrą.
Mažeikių gimnazijoje dirbo nuo 1928-09-01 iki 1931-08-01. Mokykloje dėstė piešimą, dailyraštį, darbelius. Buvo renkamas ūkio komiteto nariu, 1930-1931 .m. knygininkas. Dirbo ir Mažeikių žydų vidurinėje mokykloje, po Antrojo pasaulinio karo paskutiniuosius gyvenimo metus gyveno   Akmenėje,  dirbo Akmenės mokykloje. Mirė Akmenėje 1980 metais, palaidotas Akmenės kapinėse.

Ona (1920-1998) ir Augustina (1922-2007) Rušinaitės – seserys mokytojos, gimusios, gyvenusios ir palaidotos Akmenėje. Dėstė chemiją, biologiją, vokiečių kalbą ir daugelį kt. disciplinų.

Daugelio auklėtinių prisimenamos kaip šviesios ir iškilios asmenybės, sukaupusios ir palikusios žinių apie Akmenės miestą ir jo raidą. Ona Rušinaitė rašė eilėraščius, yra išvertusi poezijos iš užsienio kalbų.

Romualdas Lukinskas (1911–1964) – prozininkas.
Gimė 1911 m. liepos 16 d. Akmenėje.

1926-1928 m. mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje. Kaune baigęs kooperatininkų kursus, nuo 1923 m. dirbo kooperacijosįstaigose. 1946-1950 m. buvo Klaipėdos laikraščio“Raudonasis švyturys“ nuo 1953 m. – „Tarybų Lietuvos“, „Kauno tiesos“, „Tiesos“, „Švyturio“,„Šluotos“ redakcijų darbuotojas. 1956 m. išleido apybraižų knygutes „Pirmieji metai“ ir „Savosios žemės šeimininkės“, apsakymų ir apysakų knygą „Mano draugai“ (1958), „Gamtos klaida“ (1964). Rankraščiuose liko romanas iš kooperatininkų gyvenimo –„Keliu iš Rodčelio“, rašytas 1937-1942m.
Kūryboje vyrauja lietuvių kolektyvizacijos, pokario kovų temos. Jai būdinga ideologinis schematiškumas,stilius – apybraižiškas.
 Apie jo atsiradimą uostamiestyje ir darbo pradžią „Raudonojo švyturio“ redakcijoje 1946 m. savo prisiminimuose tuometinis laikraščio redaktorius J. Chlivickas rašė: „Kažkas pranešė, kad Kretingoje kooperacijos sistemoje dirba gabus literatas, patyręs spaudos darbuotojas. Ilgai nelaukęs nuvykau į Kretingą… Susėdę prie taurelės kalbėjomės… Aptarėme būsimo „Raudonojo švyturio“ priedo „Literatūrinis pajūris“ leidimo galimybės, ir aš, nieko nelaukdamas, pasiūliau R. Lukinskui redakcijoje žemės ūkio skyriaus vedėjo vietą. R. Lukinsko veidas nušvito… Klaipėdos mieste ir laikraščio redakcijoje R. Lukinskas pasijuto tartum žuvis vandenyje ir greitai tapo ašimi, apie kurią sukosi visas „Raudonojo švyturio“ gyvenimas… Jis aktyviai dalyvavo literatų būrelio veikloje, rašė apybraižas, apsakymus“ (Pergalė, 1981, nr.7, p. 182–183). Kaip klaipėdiečių atstovas 1948 m. rudenį R. Lukinskas dalyvavo Vilniuje vykusiame pirmajame respublikiniame jaunųjų rašytojų pasitarime, pasakė kalbą. Klaipėdoje R. Lukinskas dirbo iki 1949 m. pabaigos.
Mirė 1964 m. rugsėjo 4 d. Vilniuje.