Projektai

Apie projekto „Sugrįžimai į Paragius“ rezultatus ir iššūkius

            Sėkmingai įgyvendintas Lietuvos kultūros tarybos ir Akmenės rajono savivaldybės finansuotas projektas „Sugrįžimai į Paragius“. Šis projektas laimėjo Šiaulių apskrities „Tolygios kultūrinės raidos“ programos Etninės kultūros išsaugojimo ir puoselėjimo prioriteto konkursą.  Džiaugiamės, kad pavyko sklandžiai suorganizuoti suplanuotas veiklas ir pasiekti išsikeltą tikslą.

            Projekto „Sugrįžimai į Paragius“ tikslas – išsaugoti ir puoselėti etninę kultūrą, užtikrinti istoriškai pagrįstų tradicijų tęstinumą Paragių dvare, dabartiniame Lazdynų Pelėdos memorialiniame muziejuje – dailininko Nikodemo Ivanausko ir jo dukterų rašytojų Sofijos Ivanauskaitės-Pšibiliauskienės ir Marijos Ivanauskaitės-Lastauskienės, rašiusių bendru Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu, tėvonijoje. Projektu siekta puoselėti klojimo teatro tradicijas Lazdynų Pelėdos memorialiniame muziejuje ir užtikrinti etnokultūros išsaugojimą, perdavimą ir tąsą suorganizuojant etnokultūros stovyklą. Ypatingas dėmesys šiemet skirtas jaunajai kartai. Lazdynų Pelėdos memorialiniame muziejuje vasaros atostogų metu birželio 26 – 29 dienomis vyko etnokultūros stovykla „Pažink kraštą per Lazdynų Pelėdos raštą“. Stovyklos metu dalyviai turėjo galimybę susipažinti su audimo staklėmis amatu, vilnos vėlimu, senosios knygrišystės paslaptimis, susipažinti su liaudies instrumentais ir pagroti kanklėmis. Stovykloje dalyvavo Akmenės rajono Ventos Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo parapijos, Telšių rajono Tryškių miestelio bendruomenės vaikų dienos centrų lankytojai ir Akmenės r. Meno mokyklos Ventos skyriaus folkloro ansamblio „Austėja“ narės.  Unikalioje ir autentiškoje Paragių dvaro sodyboje stovyklos metu prasmingai ir turiningai leido laiką beveik keturiasdešimt vaikų.

            Mėgėjų teatrų krivūlė Lazdynų Pelėdos memorialiniame muziejuje – kultūrinis reiškinys, sukviečiantis ne tik gausų būrį mėgėjų teatro kolektyvų, bet ir siekiantis Paragių žiūrovui padovanoti profesionalų sukurtų spektaklių. Kasmet siekiame sukviesti šios srities kūrėjus iš įvairiausių Lietuvos regionų. 2023-ųjų metų krivūlėje kvietėme dalyvauti dešimt kolektyvų. Spektaklius parodė devyni kolektyvai, nes dėl aktorės ligos paskutinę minutę vienas spektaklis buvo atšauktas. Tradicinio renginio pradžioje lyg palaiminimas sugužėjusiems į Lazdynų Pelėdos tėvoniją nuskambėjo profesoriaus Petro Bielskio pasveikinimas laišku, kurį perskaitė Akmenės rajono savivaldybės Akmenės krašto muziejaus padalinio Lazdynų Pelėdos memorialinio muziejaus, projekto vadovė ir renginio vedančioji Sandra Sakalauskienė:

            „Laiškas mūsų dvasinės kultūros gentainiams, susirinkusiems Paragių tėvonijoje.

            Klaipėda, 2023 m. rugpjūčio 19 d.

Mitologinis skaičius – trisdešimt trys. Prieš tiek metų, 1990 metais, Klaipėdos universiteto rūpesčiu, į Lazdynų Pelėdos tėvų Ivanauskų dvarelį suvažiavo Lietuvos tautodailės teatro inteligentija. Lietuvių teatrologijos patriarchas profesorius Vytautas Maknys tada paskelbė: „Mūsų tauta – vienintelė pasaulyje, XX amžiaus pradžioje, turėjo „etnografinį“ teatrą, kuris tiesiogiai buvo perimtas iš liaudies apeigų“. Filosofas Antanas Maceina yra nurodęs, kad „Kultūros laimėjimai vertingi ir amžini esti tik tada, kai visuotino reikšmingumo turinį jie sujungia su tobula tautine lytimi“ (A. Maceina. Pedagoginiai raštai. 1990. P. 328). Paveldėta autentiška gyvenimo patirtis ir sudaro tautodailinio teatro pagrindus.

Tai tapo Lietuvos klojiminio teatro programa. Vaidinimas, mums lietuviams, niekada nebuvo pramoga. Palangos vaidinimu 1899 metais, Vinco Kudirkos paskatinti, po vergijos šimtmečių iškovojome lietuviškos spaudos laisvę, dar po šimto metų šaukdami „Lietuva, Lietuva!“ prikėlėme savo Nepriklausomybę.

Daugelį sudomino Klaipėdos universiteto studentų spektaklis „Ilgesio dainos“. Siužetą sudaro dialogai iš Eugenijaus Matuzevičiaus pokario metų eilių, bet jaunimas čia plėšia retas daugiabalses partizanų dainas. Pradžią spektakliui davė padovanotas Veronikos pokarinių dainų įrašų diskelis. Iš čia modernus jaunimas išgirdo pirmą balsą, paskui antrą, trečią ir užgiedojo daugiabalse patys. Kitas dainas atsinešė iš savo močiučių jaunystės, papildė tekstus, įvedė kitokius melodijų variantus. Paskui prireikė to laiko tekstų.

            Stebina derinys – dabartinis jaunimas ir senelių, o jau išaugo kelios kartos, jų senelių kovos už laisvę. Tos dainos atsirado iš sumaitoto gyvenimo. Jas kūrė tokie pat jauni žmonės, aiškiai žinodami, kad jie pasmerkti. Todėl dainos pilnos ilgesio: „nelauk, motinėle, prie klevo vartelių, trys sūnūs negrįš niekados; aš nebedainuosiu tau gražių dainelių ir nebesakysiu, kad tave myliu; žydės vasilkos mėlynai, bet mes nebematysime; šiandien mano vietoj padėk eglės šaką; aš nebepareisiu sodo takeliu“. Greta skamba tekstai apie viltį ir pareigą: „vai, neverk, motinėle, kad jaunas sūnus eis ginti brangiosios Tėvynės“. O Tėvynė aukštinama: „tu didvyrių žemė, mes – tavo vaikai“. Studentai atkuria gyvenimus, kurių patys jau nebeprisimena, bet paveldėjo per kraują iš savo pirmtakų. Iš degančių akių ir susiklausymo atrodo, kad jie dainuoja savo bendraamžių likimą, kurį supranta ir atjaučia. Ir tai yra jų valioje, jų laike ir jų jėgose, ir tai yra graudžiai gražu.

„Sugrįžimai į Paragius“ yra grįžimas į dvasinę atmintį. Tarsi tam tikra maldos forma, sąžinės patikra, dorovės ir vertybių atnaujinimas. Koks džiaugsmas kas metai matyti Jus čia sugrįžtančius. Ir dar šviesiau, kai tokie „sugrįžimai“ beveik kas sekmadienį vyksta tai Smalininkuose, ar Kurtuvėnuose, Rietave, Mažeikiuose, Niūronyse, Punske, Smilgiuose, Rusnėje, Panemunėlyje, Papily, Bajoruose... Šiandien su Jumis, Sandros asmenyje, sveikinasi ir Jus visus meilingai apkabina žymiausi Lietuvos klojiminio teatro patriarchai – profesorius Vytautas Maknys, liaudies artistė, režisierė Kazimiera Kymantaitė, profesorius Vytautas Jakelaitis, akademikas Jonas Lankutis, filosofas Antanas Maceina, poetai Justinas Marcinkevičius ir Kazys Bradūnas. Ir žinoma, iš džiugesio sugrudusia širdimi šalia Sandros stoviu ir Jums lenkiuosi kultūros magistras, profesorius Petras Bielskis.  Dieve, laimink Jūsų gražius gyvenimus ir pasišventimą Lietuvai.“

            Akmenės rajono savivaldybės mero Vitalijaus Mitrofanovo vardu tradicinėje mėgėjų teatrų krivūlėje „Sugrįžimai į Paragius“ dalyvavusius kolektyvus, jų režisierius pasveikino ir Mero padėkas įteikė Janina Rekašienė, Akmenės rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistė.

            Pirmąjį Tradicinės mėgėjų teatrų krivūlės „Sugrįžimai į Paragius“ spektaklį, komediją „Viruso pasiutpolkė“ pagal Linos Matuliauskienės eilėraščius parodė šeštus metus gyvuojantis Biržų kultūros centro Papilio skyriaus „Vaidintojų atžalyno“ kolektyvas, režisierė Vita Vorienė. Antrasis kolektyvas – Rokiškio rajono Bajorų kultūros namų Lėlių teatras „ČIZ“, parodęs spektaklį „Kvaila žąsis“ pagal V. Sutejevo ir lietuvių liaudies kūrybą, režisierė Nijolė Čirūnienė. Po to, sekė Mažeikių rajono Pakalupio bendruomenės mėgėjų teatro spektaklis „Pasimatymas sodo namelyje“ pagal K. Sajos pjesę, režisierė Svetlana Banienė. Toliau programoje rodytas ir žiūrovus pravirkdęs Rokiškio kultūros centro Priemiesčio padalinio Bajoruose mėgėjų teatro „Šnekutis“ poetinis monologas „Atėjau, kad nepamirštum“ pagal Violetos Palčinskaitės eilėraščių ciklą „Baltosios nykštukės“, režisierė Nijolė Čirūnienė. Paskutinįjį šeštadienio programos spektaklį parodė Telšių rajono savivaldybės Luokės kultūros centro  Kaunatavos salės mėgėjų teatro „Susiedam“ spektaklis „Nosis su apgamu“ pagal E. Untulio pjesę, režisierė Vilija Jocienė.

            Po Švento Roko atlaidų Šiaudinės Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje sekmadienio programą pradėjo talentingų aktorių Jurgos Kalvaitytės ir Neringos Bulotaitės sumatytas istorinis spektaklis „Šimtmečio moterys“. Šis profesionalų sukurtas spektaklis pagal sumanymą –  didžiulė ir prasminga dovana renginio žiūrovams ir dalyviams. Spektaklis apie Lietuvą kūrusias praėjusio šimtmečio žymias moteris: rašytojas Juliją Žymantienę-Žemaitę ir Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, seseris Chodakauskaites - Sofiją Smetonienę ir Jadvygą Tūbelienę bei teatro primadoną Oną Rimaitę. Šio spektaklio metu muziejaus klojimas dėl žiūrovų gausos ir karštos dienos virto tikra pirtimi. Antrą spektaklį „Veina keimą pablūdėmą“ žiūrovams parodė Telšių Žemaitės dramos teatro kolektyvas, pagal Žemaitės ir G. Petkevičaitės pjesę „Velnias spąstuose“, režisierius Donatas Žilinskas. Šio spektaklio metu griaudėjo žiūrovų juokas. Trečiasis spektaklis parodytas sekmadienį - kostiuminė komedija „Tariamas ligonis“ pagal Moljero pjesę sukurtas Rietavo savivaldybės kultūros centro teatro „Ruoda“ kolektyvo ir režisieriaus Vinco Andriuškos. Paskutinė parodyta Šeduvos kultūros ir amatų centro Alksniupių mėgėjų teatro „Pilnatis“ komedija „Ach tos moterys...“ pagal Juozo Gurauskio pjesę „Šalaputris“ ir Rubenso Činariovo pjesę „Brangusai pabučiavimas, režisierė Laima Didžbalienė, sužavėjo žiūrovus savo šmaikštumu ir lengvumu. Lyg gaivaus vėjo gūsis palydėtas keliais lietaus lašeliais nuskambėjęs Joniškio Algimanto Raudonikio meno mokyklos vokalinio ansamblio „Retro“ koncertas, vadovė Rita Eidukienė užbaigė teatro mylėtojams skirtą šventę. Sekmadienio programą pauzių metu šimtamečių medžių apsuptyje papuošė Akmenės rajono moterų klubo „Akmenietė“ paruošta muzikinė programa. Dvi dienas trunkantis ir su Švento Roko atlaidais susietas renginys džiugino žiūrovus, vertė nusikvatoti, permąstyti vertybes ir nueitą kelią, nubraukti ašarą ar su palengvėjimu atsidūsėti.

            Projekte dalyvavo virš 150 žmonių. Tradicinėje mėgėjų teatrų krivūlėje „Sugrįžimai į Paragius“ apsilankė apie 400 žiūrovų. Esame be galo dėkingi už žiūrovų apsilankymą, už teatralų dovanotas emocijas, už galimybę suburti po vienu stogu ir teatrą kuriančius žmones, ir juo besimėgaujančius žiūrovus. Džiugu, kad renginyje apsilanko ir ilgamečiai krivūlės bičiuliai, ir naujai Lazdynų Pelėdos tėviškę atrandantys žiūrovai. Čia susitinka kolegos, užsimezga pažintys, generuojamos idėjos ir praplečiamas akiratis.

            Nuoširdžiai dėkojame Akmenės rajono savivaldybės administracijai už pritarimo raštą projektui „Sugrįžimai į Paragius” paraiškos rengimo etape, o laimėjus konkursą – už skirtas lėšas projektinei veiklai vykdyti.

            Esame dėkingi projekto partneriams: Papilės seniūnijai, Tryškių miestelio bendruomenei ir Kairiškių daugiafunkcio centro klubui „Margažiedis“, Tryškių miestelio bendruomenės Vaikų dienos centro darbuotojoms Astai Simonavičienei, Rimai Petrauskienei, Ritai Balsienei, Akmenės rajono Ventos Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo parapijos Vaikų dienos centro darbuotojoms Daivai Urbonei ir Editai Jokubauskienei, Akmenės r. Meno mokyklos Ventos skyriaus folkloro ansamblio „Austėja“ vadovei Auksei Nainytei, ansamblio narėms  ir visiems stovykloje dalyvavusiems vaikų dienos centrų lankytojams.

            Dėkojame projekto informaciniams rėmėjams: UAB „Šiaulių apskrities televizijai“, Akmenės rajono laikraščiui „Vienybė“.

            Už įdomias, įtraukiančias ir prasmingas edukacines veiklas etnokultūrinės stovyklos „Pažink kraštą per Lazdynų Pelėdos raštą“ metu dėkojame Rimai Petrauskienei, Vilijai Juočytei, Irinai Klemenienei ir Marijai Korsakienei. 

Informaciją parengė Akmenės rajono savivaldybės Akmenės krašto muziejaus padalinio

Lazdynų Pelėdos memorialinio muziejaus ir projekto „Sugrįžimai į Paragius“

vadovė Sandra Sakalauskienė

Projektas „Išminčių stalas“

Akmenės krašto muziejaus vyr. fondų saugotoja, Sandra Saliamanienė, parengė projektą „Išminčių stalas“. 2022 metais baigiamas vykdyti projektas Išminčių stalas, kuris vykdomas etapais: gaminamos skulptūros iškiliems Akmenės krašto žmonėms. Kalikstas Kasakauskas, Liudvikas Jakavičius ir Domas Šidlauskas garsino Akmenę savo darbais.  Pagrindinė  ir esminė projekto mintis – pavaizduoti skulptūrinėje kompozicijoje, kokios skirtingos asmenybės kūrė Lietuvos istoriją. Pirmoji skulptūra, sukurta 2020 metais menininko Antano Adomaičio, skirta Kalikstui Kasakauskui – teologijos mokslų daktarui, kunigui, tarnavusiam Akmenėje,  kalbininkui, parengusiam pirmąją žemaičių gramatiką, skulptūrinėje kompozicijoje „Išminčių stalas“. 2021 m. Antanas Adomaitis pagamino antrąją skulptūrą Liudvikui Jakavičiui, kuris net ir gyvendamas Rygoje rūpinosi lietuviškos spaudos platinimu, o tik paskelbus lietuviškos spaudos panaikinimą, atidarė Rygoje knygyną „Lietuva“, užsiėmė lietuviškų knygų leidyba, įkūrė lietuvių teatro draugiją „Žaislas“, plėtojo mėgėjų teatrą. Ir šiemet yra gaminama skulptūra filosofui Domui Šidlauskui-Visuomiui, kuris savo pasaulėžiūra išsiskyrė iš kitų: savo darbuose bandė apjungti baltišką tikėjimą su krikščionybe. Tikimės jau kitais metais išvysti visas tris asmenybes susėsiančius prie „Išminčių stalo“ kartu. Šis projektas tęstinis ir vykdomas keliais etapais. Projektą remia Lietuvos Kultūros Taryba ir Akmenės rajono savivaldybė.

Apie Domo Šidlausko skultūros kūrybinį procesą galite pažiūrėti čia: https://www.youtube.com/watch?v=TRsRdLJEa3Q
Filmavo Arūnas Ostrauskis

vyr. fondų saugotojos Sandros Saliamanienės parengta informacija

Žemiau pateikta Ritos Ringienės surinkta informacija apie Domą Šidlauską-Visuomį

Žmogus sau sustojo Pakempiniuose

Netoli Akmenės, Pakempiniuose, palaidotas Domas Šidlauskas (1878–1944), žinomas Visuomio pseudonimu, kuris sietinas su Vydūno dramos ,,Prabočių šešėliai“ (1908) veikėju ir reiškia ,,amžiną lietuvį, žmogų sau“, t. y. laisvą žmogų.

Domas Šidlauskas-Visuomis  kėlė idėjas ir rašė Lietuvos ateities prognozes, vieni jomis pasitikėjo, kiti vadino fantastika, bet jis buvo vienas iš nepriklausomos Lietuvos kūrėjų idealistų kartos: visuomenės veikėjas, spaudos platintojas, prezidento A. Smetonos du kartus kviestas tapti finansų ministru.

Ilgai nežinotą Visuomio kapo vietą 1980 metais surado studentai R. Braziulis ir V. Musteikis, sutvarkė ir sulaukė saugumo darbuotojų dėmesio. 2004 metų rudenį ant kapo pastatytas tvirtesnis paminklas: šiauliečio Alberto Martinaičio akmeninė skulptūra – sumažinta Antano Raudonio Perkūno kopija. To paties akmentašio Raudonio, kuris sukūrė antkapinį paminklą Simonui Daukantui. Dar po šešerių metų, 2010 vasarą, vėl atvyko ,,Aukuro“ klubo žmonės ir sutvarkė menkaverčiais krūmeliais užžėlusias kapines – žalią guotą sumažėjusio kaimo laukų platybėje prie vieškelio. Juo vis atvažiuoja pavieniai keliautojai. Ir 2016 metų vasarą ilgai į saulę stiebdamosios žydėjo jaunos Chockevičių šeimos pasodintos našlaitės. Pasimatymas su Visuomiu galėtų tapti dviratininkų kelionės tikslu, saugiu keliu, atvedančiu į Pakempinius vis kitų keliauninkų būrelius.

Nuo Reivyčių (Mažeikių raj.) kilęs Domas Šidlauskas kėlė Romuvos idėją, 1915 metais suformulavo aisčių tikybos pagrindus, nes svarbiausiu tikslu laikė lietuvybės stiprinimą per prigimtinę baltų religiją. 1926 m. išleido savo filosofinį darbą „Visuomybė“. Joje minima ir Baltoskandijos idėja, kurios plėtojimu rūpinosi profesorius Kazimieras Pakštas: siūlė Baltoskandijos konfederacijai priimti neutralitetą, sudaryti sąjungą su Skandinavija. Atkūrus nepriklausomybę, Panevėžyje 1991 metais įkurta ir iki 2009 metų veikė Baltoskandijos akademija, kuri vėl plėtojo šiaurietiško identiteto sampratą dabartinei Lietuvai. Akademijos įkūrėjas humanitarinių m. dr. Silvestras Gaižiūnas 2006 metų gegužę į Akmenės krašto muziejų atvežė parodą  ,,Kazimiero Pakšto pėdsakai Amerikoje”. Tai buvo pati pirmoji mėnesį veikusi besikuriančio muziejaus paroda. Ją sugrąžino į Panevėžį Akmenės gimnazijos mokiniai su mokytojais važiuodami stovyklauti prie Sartų ežero. Akmeniškių 2006 metų kelionės tikslas – surasti  ir aplankyti vietas, kur Visuomis 1931 metais kalvotose Sartų ežero apylinkėse buvo įkūręs Romuvą, apjungusią tada šešis kaimelius. Gyvendamas čia, surinko daug etnografinės ir archeologinės medžiagos, kurią vėliau perdavė muziejams, nuo 1930 metų veikė ir J. Basanavičiaus vardu pavadintas liaudies universitetas, kas sekmadienį į paskaitas susirinkdavę po 550 klausytojų. Tik Visuomio dėka išgarsėjo Velikuškių piliakalnis, vietinių vadinamas Sala. Tada kaip tik ir stovyklavome prie Sartų ežero. Stovyklavietės šeimininkė Marija Dagienė aprodė  apylinkes ir nuvedė prie garsiųjų piliakalnių. Iš jos ir sužinojome apie į tėviškę iš Vilniaus vasaroti sugrįžtančią Danutę Venclovaitę, kraštietę  ir ilgametę ,,Vagos“ mokslinę redaktorę, kuri surinko atsiminimų apie Velikuškes ir 2004 metais 200 egzempliorių tiražu išleido knygelę  ,,Piliakalnių papėdėj”, joje ir keli puslapiai apie Visuomį. Iš žmonių atminties ir perpasakojimų sukurtas Domo Šidlausko portretas ir skleidžiamo tikėjimo ir gyvenimo filosofijos – visuomybės – strategija: eiti į žmones, kalbėti(s), pasakoti ir dalinti savo knygelę su voke įdėtu autoriaus portretu. Ją turėjo ir akmeniškis provizorius Augustinas Rušinas, pati knygelė atidžių ir smalsių jo dukterų archyve neišliko, tik nuotrauką jos išsaugojo ir rodė apie Visuomį paklaususiems muziejininkams, keliautojams. Ką apie iškilųjį žemaitį pasakojo Velikuškių apylinkių aukštaičiai tebus ir šiame tekste pacituota:

 ,,Tarpukario laikais, kai čia tebebuvo senasis Šakalių namas (vieta graži – troba apsupta pušynėlio, ant kalno, nuo kurio atsiveria vaizdas į Sartus ir Zalvę), ilgokai vasarodavo, įsikūręs ant ,,salkos“, įdomus žmogus – Visuomis, kilęs iš Žemaitijos, prieškario metais buvo apsistojęs mūsų krašte, – vietinių  žmonių liudijimu, kurį laiką gyveno Dusetų apylinkėje, Griovadvario kaime, pas Kuzmickus, paskui aplinkiniuose kaimuose – Velikuškėse, Zaduojoje, Pakačinėse, Bradesiuose. Tai buvo tiems laikams labai išsilavinęs šviesuolis – visuomenės veikėjas, kraštotyrininkas, studijavęs užsieny (vietiniai pasakojo, kad jis, girdi, mokėjęs dvylika kalbų). Žmonėms paliko bene didžiausią įspūdį tai, kad jis nepripažino katalikų tikėjimo ir, pasivadinęs ,,naujos ir tyros religijos kūrėju“, propagavo senovės lietuvių religiją – gamtos garbinimą. Jis dalindavęs ta tema parašytas savo knygeles, taip pat vokus su savo atvaizdu. Tas knygeles atsimena velikuškiečiai, zaduojiečiai. Viena velikuškietė, Marijona Šakalienė, tas knygeles, kaip nesuderinamas su katalikų tikėjimu, užmetusi ant aukšto, o paskui krosny sudeginusi – jos dukra, Liucija Serbentavičienė, prisimena ant viršelio buvus nupieštą didelę akį. Tačiau tai nekliudė artimai Visuomio ir Šakalienės sūnaus Stasio draugystei, kuriam šis keistuolis, kaip jį vadindavo sodiečiai, padovanojo didelį misinginį šaukštą. Tokiomis knygelėmis kitados taip pat apdovanotas Petras Raugas prisimena, kaip jis vaikus vaišindavęs saldainiais, gražiai pamėgdžiodavęs varlių šneką: ,,Korrr peilį dėjai? ,,Korrr peilį dėjai? ,,Kuokį? Kuokį? – ,,Baltkriaunį, baltkriaunį!”Ne iš vieno teko girdėti, kad eigulys J. Šakalys šaudydavęs vanagiokus, o Visuomis kepdavęs, nors šiaip jau buvęs vegetaras ir valgį mėgdavęs gaminti pats. Ateidavo ir pas mus pasirauti ridikėlių, taip pat kurį laiką ir gyveno mūsų namuose. Buvo nevedęs (kitų žiniomis, mėgdavęs artimiau pabendrauti su moterimis), eidamas per žmones taip ir prasimaitindavęs. Ilgokai jo buveinė buvo pas eigulį J. Šakalį. Netoli tos sodybos ošia Ataugo pušynas – dabar vietomis iškirstas, vietomis gerokai užžėlęs, o seniau ten dangų rėmė retos, išlakios pušys. Būdama maža iš tolo mačiau jį ten stovintį iškeltom rankom, nutviekstą pro pušų kamienus prasiskverbusių saulės spindulių – gal jis taip meldėsi? Žmonės kalbėdavo, kad tas saulėtas, žalių samanų aksomu nuklotas šilo kampas buvo jo šventovė. Taip pat Salos piliakalny buvo radęs ypatingos formos gražiai išlenktą pušį, kurią pavadino Patrimpo sostu, ir mėgdavo ten sėdėti. Vaizdingąsias mūsų apylinkių vietas – Velikuškių, Pakačinių, Zaduojos, Pazaduojos, Gipėnų kaimus – dėl šių gamtos kampelių grožio ir jaukumo jis vadino Romuva. Šis, žmonių vadinamas naujuoju Kristumi gamtos garbintojas buvo savotiškos išvaizdos – aukštas, ilga žila barzda su drobinėmis kelnėmis ir pilkšvu, ant viršaus užleistu palaidiniu. Apie nesiskutusį vyriškį žmonės net sakydavo: ,,Vaikštai apžėlęs kaip koks Visuomis.“ Sesuo Stasė iš vaikystės laikų jį prisimena sėdintį mokyklos vakarėlyje pirmoje, svečiams skirtoje eilėje. Mažosios šokėjos jo garbei ,,darė plastikas“ pagal tais laikais populiarią dainelę ,,Ant kalno Ramojaus ugnelė tvaskėjo“. Joje apdainuojama dramatiška vaidilutės meilė – mokytojos parinktas tekstas apie tai, kas atitiko pagoniškų papročių gerbėjo pasaulėvaizdį.

Apie paskutinį jo gyvenimo laikotarpį teko girdėti tik tiek, kad pirmąkart užėjus sovietams, jis Antazavės mokykloje vadinamiems vakariniokams dėstė rusų kalbą. Už tas pamokas gaudavęs 60 rublių. Gavęs algą, grąžindavęs visas skolas, ir jam nelikdavę nė rublio, tad vėl skolindavęsis. Buvusi tremtinė antazaviškė Aldona Vasiliauskaitė pasakojo, jog tuo metu jos tėvai gyveno mokykloje, tad kas vakarą ten užeidavęs. ,,Vedėjui Domui Mikulėnui padovanojo savo sukurtos religijos knygutę, ant kurios viršelio buvo išpieštas raktas, o joje rašė apie visuomybę. Aš skaičiau, tik nieko dorai nesupratau“, – prisimena  ji.“ (4,78-80)

Grįždami namo aplankėme 1987 metais buvusioje miestelio karčemoje įrengtą Kriaunų muziejų, iš muziejininkės Algimantos Raugienės, pasirašinėjančios Kriaunų Raganos slapyvardžiu, nusipirkome 2005 metais išleistą jos knygelę ,,Kriaunose ieškokite kriauniečių“. Sėlių krašto muziejaus leidinyje netikėtai atradome Onos Rušinaitės prisiminimų apie Domą Šidlauską, tų pačių, kurie cituojami iš Mažeikių muziejaus archyvų ir šioje knygoje. Yra ir Balio Šakalio, Zosės Šakalienės prisiminimų fragmentas, užrašytas Dalios Kundelytės. Tegu ir jie lieka perrašyti kaip liejinys iš susisiekiančio indo apie tą patį žmogų, kuris pavažinėjęs po svetimus kraštus, vėl vaikštinėdavo pėsčias basomis, o ilsėdamasis projektavo tėvynės išlikimo galimybę geopolitinių lūžių akivaizdoje. Turėjęs magnetizmo, įkvėpęs savo paieškomis ir elgsenos pavyzdžiu, bet ir nesuprastas, laikytas gal ir ramybės drumstėju, keistuoliu, nors ir įdomiu, iš būrio išsiskiriančiu žmogumi:

,,Tarpukariu Sėlių krašto turistiniuose maršrutuose šiauriniame Sartų ežero gale prie Bradesių įlankos minima Romuva. Ji atsirado čia atsikėlus gyventi Visuomiui – Domui Šidlauskui (1878-1944). Visuomis priklausė tai ypatingai Lietuvos kūrėjų kartai, kuri su pasišventimu darbavosi visose atgimstančiose tautos gyvenimo srityse. Energingas žemaitis, kilęs iš Mažeikių krašto, studijavo Tartu, paskui Leipcigo universitetuose, gilinosi į filosofiją, taip pat į kooperacijos mokslus, buvo labai išsilavinęs, tačiau keistų pažiūrų žmogus. Ilgą laiką jis užėmė svarbias pareigas Lietuvos vyriausybėje, dalyvavo kuriant lietuvišką spaudą, veikė visuomeninėse organizacijose. Pagrindinis jo tikslas buvo stiprinti lietuvybę, svarbiausia – išspręsti religijos klausimą. Autobiografijoje D. Šidlauskas rašė apie naujos religijos reikalingumą ir išdėstė jos pagrindus. Nors Visuomis teigė, jog visos tradicinės religijos yra pasenusios  ir neteisingos, vis dėlto visuomybės pagrindu jis pasirinko senąjį lietuvių tikėjimą. Apeigyne D. Šidlauskas rašė, jog ,,Visumos centras yra Romuva su vadovaujančiu Krivaičiu“.

Taigi miškingą plotą tarp Sartų, Zalvės ir Zaduojos ežerų pavadino Romuva, į kurią įėjo Velikuškių, Pakačinės, Zaduojos, Pazaduojės ir Girėnų kaimai, o Ataugo mišką stengėsi paversti visuomybės šventykla. Keleivis ar vasarotojas po Romuvą turėjo vaikščioti pėsčias, grožėtis gamta ir ,,kelti savo dvasią“.

Domas Šidlauskas ilgokai gyveno Bradesiuose. Šį kraštą jis labai mėgo, siekė išsaugoti jo nuostabią gamtą ir istorinį paveldą. Kartą atėjęs prie Bradesių piliakalnio, Visuomis paprašė netoliese gyvenusio Balio Šakalio paskolinti kastuvą  ir pradėjo kasti. Bekasdamas rado keletą akmeninių kirvukų, ylą. Bradesių kaimą, Pakačenes, Velykuškius Visuomis vadino Romuvos kurortu. Čia jis norėjo įrengti poilsiavietes, bet pirmiausia rūpinosi šio krašto istorija.“ (1,64)

 Domas Šidlauskas Valstybinei archeologijos komisijai įrodė būtinumą ištirti Velikuškių ir kitus apylinkės piliakalnius (1933 metais Velikuškes tyrinėjo P. Tarasenka, 2004 metais apie  ekspediciją straipsnyje rašė G. Zabiela), tad nesuklystume pavadinę jį ir pirmuoju kraštotyrininku. Čia, Salos papėdėje, kur ketino statyti vasarotojų namelius, sėdėjo atviroje Gamtos salėje ir kalbėjo žmonėms skatindamas tobulėti, džiaugtis, vienytis…

Jo ,,Visuomybę“ ,,Aušros“ muziejuje (reg. nr.942) 2006 m. surado akmeniškis gimnazistas Mantas Vasilkevičius, be teisės publikuoti jam leista nusikopijuoti knygelės fragmentą, 2016 metais Akmenės gimnazijos muziejus taip pat įsigijo originalią 1926 metų  leidimo ,,Visuomybę“, kokią iš autoriaus rankų yra turėjęs vaistininkas Augustinas Rušinas, juk ne kartą lankėsi Akmenėje, tik karo fronto visam laikui liko sustabdytas  Pakempiniuose – kryžkelėje  tarp Akmenės, Alkiškių, Stipirkių, kapinių maža sala apsėto lauko vidury, bet ne vieną vasarą ir takas į jas sumintas. Vadinasi, eita, lankyta ir vienas kitam papasakota. Tegu bus vietoj atsako kelios mintys iš Domo Šidlausko-Visuomio  knygelės:

Kelk aikštėn kiekvieno neįvertintus ar pamirštus nuopelnus. (p.52)

Atskiras asmuo tiek teturi vertės, kiek jis yra atlikęs daugiau gero, negu blogo. (p. 51)

Pirmiau patirk, paskiau filosofuok. (p. 54)

Mokymas neturi virsti vien žinių  teikimu, bet turi lavinti sielą.(p. 55)

Tik per prityrimą žmogus virsta tikrai išmanančiu, praktišku, išmintingu.(p. 55)

Mokymas mokymui – nelygu; brangintini gabūs, geri mokytojai. (p. 55)

Atsidėkodamas už savo žinojimą, šviesk kitus.(p. 56)

Politinė laisvė – ne faktas, bet idėja.(p. 62)

Būk toks pilietis, kad tavimi galėtų pasigirti tėvynė. (p. 62)

Tauta turi sugebėti atstovėti savo laisvę, tautinę, kultūrinę, medžiaginę ir politinę nepriklausomybę. Jei tik visa tauta tikrai geidžia būti nepriklausoma, visuomet to pasiekia.(p. 83)

Tautos reikšmė, įtakingumas ir vertė nepareina nuo jos narių gausingumo ar jos apgyvento žemės ploto, bet nuo veiklumo ir kuriamosios galios. Tautos vertė pareina nuo jos narių būdo; brangintini: tvirtumas, sveikumas, blaivumas, protingumas, rimtumas, susivaldymas, savęs vertinimas, savarankumas, tvarkingumas, darbštumas, prakilnių tikslų turėjimas, energija, taupumas, egoizmo tramdymas, pareigų atlikimas ir dorovingumas; o švelnūs jausmai, elegantiškumas, talentingumas mene – tik gyvenimo priedai, papuošalai ir pasaldintojai. (p. 84)

Stipri yra žmogaus mintis, pergyvenanti ir jį patį, išsipildanti arba tarsi lūkuriuojanti tautos pasąmonėje. Kai išspausdino ,,Visuomybę“, Lietuva jau aštuntuosius nepriklausomybės metus gyveno, kai jauni žygeiviai kapą surado, lygiai tiek pat metų buvo likę iki nepriklausomybės atstatymo. Taip ir vilnija laikas, tai nublokšdamas į užmarštį, tai vėl iškeldamas į atminties šviesą.

Literatūra

1. Kriaunose ieškokite kriauniečių / Kriaunų Ragana: Kriaunų istorijos muziejus, 2005, 127p.

2. Šidlauskas Domas – Visuomis, prieiga internetu: https://lietuvai.lt/wiki/Domas_%C5%A0idlauskas-Visuomis;

http://www.sartai.info/index.php?option=com_content&view=article&id=393&Itemid=296

3. Šidlauskas Domas – Visuomis. Visuomybė. Kaunas, 1926, 223 p.

4. Venclovaitė Danutė. Piliakalnių papėdėj. Vilnius, 2004, 145 p.

Leopoldas Rozga. „Akmenės krašto kaimų biografijos“

Gerb. Leopoldo Rozgos surinkta kraštotyrinė medžiaga apie Akmenės rajono kaimus pagaliau išleista. Akmenės krašto Simono Daukanto žemaičių draugijos ir Akmenės rajono savivaldybės Akmenės krašto muziejaus pastangų dėka, buvo pateikta paraiška leidybos projektui Akmenės rajono savivaldybei ir gautas dalinis finansavimas knygos leidybai. Išleista 100 vnt. knygų. Leidinys pasieks Akmenės rajono savivaldybės viešąją biblioteką ir visus rajono bibliotekos filialus, taip pat ir mokyklų bibliotekas. Leidinį bus galima įsigyti Akmenės krašto muziejuje, adresu K. Kasakausko g. 17, Akmenėje. Knygos kaina 13 eurų.

Spalvinga ir turininga tradicinė

Mėgėjų teatrų krivūlė „Sugrįžimai į Paragius“
 

            Dvi dienas trukęs renginys sukvietė gausų būrį teatro mylėtojų. Paragių klojimo teatre parodyti devyni spektakliai, o dar vienas - prie klėtelės dvarelio kieme. Šventė prasidėjo Lazdynų Pelėdos memorialinio muziejaus vadovės Sandros Sakalauskienės sveikinimo žodžiu ir projekto „Sugrįžimai į Paragius“ pristatymu. Po to sekė Mėgėjų teatrų „tėvo“ profesoriaus Petro Bielskio gauto laiško skaitymas  žiūrovams. Ypatingai šiltas laiškas sujaudino visus: ir kolektyvų režisierius, ir krivūlės organizatorius,  ir susirinkusius žiūrovus. Norime juo pasidalinti:

            „Laiškas Paragiams. Klaipėda,2022 rugpjūčio 16d.

Atlaidų metas -  šventas Jurgis, šventas Baltramiejus, šventas Rokas, Žolinė. Mes turim ir kultūros atlaidus. Mums šventa yra Vinco Kudirkos klėtelė, Basanavičiaus namai Ožkabalyje, Jono Biliūno – Niūronyse. Mums žemaičiams šventa vieta yra Paragiai. Čia mūsų visų namai, tėvų, senelių, prosenelių namai. Koks džiaugsmas matyti po Šiaudinės šv. Roko atlaidų būriais einančius, važiuojančius į Paragių dvarelį. Susėdam po šimtametėmis liepomis ant vejos šeimomis, giminėmis, pasivaišinam ir į klojimo teatrą. Vaidinimas mums yra nelygu mišios: permąstome savo vaikų, savo tėvų gyvenimus, širdyje pasižadam gyventi šviesiau, daugiau mylėti negu nekęsti. Atlaidai tam ir yra, kad mūsų širdys sušiltų.
Besidžiaugdami nepamirškime šių mūsų atlaidų Paragiuose dvasios vedlių, vos nepasakiau tų Paragiuosna sugužėjusių teatrų klebonų. Šitiek metų jie dirba šventą darbą, keldami mūsų dvasią, vadindami mus ligi „didžiųjų aukštumų“. Man atrodo, kad jie jau seniai užsitarnavo jaukią vietą šalia švento Petro. Aš nuobažnai išpažįstu Martyno Januškos Mažeikiuose, Edmundo Untulio Skuode, Vilės Mičiulienės (Violetos Mičiulienės) Subačiuje, Nijolės Čirūnienės Bajoruose teatrus kaip paženklintus Dievo piršto, gabius ir mirtinai būtinus mūsų žmoniškumui išsaugoti. O pati gražiausia esybė, kad visų vedlių niekaip negaliu išvardyti. Tai ir yra pats šviesiausias stebuklas, kad mūsų Lietuvėlei negali prilygti jokia kita šalis. Lietuvoje kiekvienas save gerbiantis kaimas turi teatrą, arba privalo turėti. Net savo valstybingumo savastį mūsų bočiai gynė ne ginklu, o vaidinimu 1899 metais Palangoje. Argi tai ne stebuklas? Ir žmonės, atėję ir suvažiavę į Paragių atlaidus, šviečia savo dvasiniu grožiu kaip liktarnos. Pasižiūrėkit vienas į kitą.
Vos nepamiršau nusilenkti Paragių Motinėlei SANDRAI ( Sandra mandražinasi ir sako:“Tai aš“) ir poniai Janinai, Akmenės kultūros globėjai.
Gražios šventės , nušvitimo dvasioje. Ir nepamirškite, kad Jūs visi ir kiekvienas atskirai esate mūsų teatras.
Su meile ir pagarba prof. Petras Bielskis“

            Šventę pradėjo Rokiškio kultūros centro Liaudies teatro spektaklis „Kur dingo Elizabet?“, kurio režisierė žymioji Violeta Mičiulienė. Intriguojančiai papasakota detektyvinė komedija labai patiko žiūrovams. Iki pat galo išlaikyta įtampa ir paslapties išaiškinimo metodas kėlė klausimus ir žiūrovus žavėjo įtikinanti aktorių vaidyba. Po spektaklio žiūrovai ketino susitikti žymiąją Violetą Mičiulienę, tačiau dėl begalės darbų režisierė į Paragius atvykti negalėjo. 
           Antrasis Telšių Žemaitės dramos teatro muzikinis spektaklis „Voro galybė“,  režisierius Donatas Žilinskas,  buvo skirtas vaikams, tėveliams, seneliams ir visiems. Artistų kostiumai, papasakota istorija apie draugystę sužavėjo visus žiūrovus. Salė alsavo spektaklio ritmu: ir džiaugėsi, ir būkštavo kartu su spektaklio herojais. Pasibaigus spektakliui fotografavomės kieme kartu su artistais prie gražuolio uosio.
               Po pertraukėlės programą tęsė Skuodo kultūros centro Žemaičių teatro spektaklis „Smūgis į paširdius“, kurį režisavo tikras žemaitis Edmundas Untulis. Šmaikšti filosofinė komedija suvaidinta žemaitiškai lyg pipirai pagardino šventės meniu, ypatingai svečiams iš Aukštaitijos. Papasakota istorija aktualizavo mamos ir dukterų ryšio trapumą ir išryškino egzistencinius klausimus, kurie mus neišvengiamai ištinka tam tikrais amžiaus tarpsniais.
           Akmenės kultūros namų mėgėjų teatro spektaklis „Meška“ pagal A. Čechovą, kurio režisierė Reda Butnorienė, sužavėjo Mėgėjų teatrų krivūlės „Sugrįžimai į Paragius“ žiūrovus ir jie kolektyvą po spektaklio pasveikino atsistoję ovacijomis bei plojimais. Meistriškai ir įtikinančiai papasakota netikėtai įsižiebusios meilės istorija lyg veidrodyje atspindėjo moterų prigimties labirintus, kuriems pereiti reikalingas vyriškas užsispyrimas.
             Šeštadienio programą užbaigė premjera - Paragių žiūrovams Mažeikių kultūros centro Juozo Vaičkaus skrajojamojo teatro kolektyvas suvaidino spektaklį „Ivinskio obelys“ pagal Jono Kiriliausko dramą - komediją, režisierius Martynas Januška. Spektaklyje atsiskleidė Lauryno Ivinskio asmenybė ir talentai, jo santykiai su savo aplinkos žmonėmis bei neišsipildžiusios meilės drama.
        Sekmadienio programa prasidėjo Švento Roko atlaidais Šiaudinės Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje. Gausus būrys parapijiečių bei svečių sugužėjo į Šiaudinę. Taip pat ir teatrų kolektyvai stabtelėjo pasigrožėti atlaidų iškilmingu didingumu.
         Pirmasis sekmadienio spektaklis - Utenos kamerinio teatro pastatymas „Amerika pirtyje“, Juozo Vilkutaičio-Keturakio komedija. Spektaklyje pagrindinį Vincuko vaidmenį vaidino pats režisierius Šarūnas Kunickas. Klojimo teatro klasika tapęs spektaklis susirinkusiems paliko didžiulį įspūdį. Žiūrovai sveikino kolektyvą audringais plojimais. Šis profesionalų lygio spektaklis rodytas ir rodomas daugelyje Lietuvos vietų sužavi įspūdingais kostiumais ir aktorių vaidyba. Utenos kamerinio teatro kolektyvas Kurtuvėnų Mėgėjų teatrų festivalyje – konkurse „Kartu“  2019 metais su spektakliu „Už tave to padaryti negaliu“ tapo laureatais.  
             Jautrus Rokiškio kultūros centro Bajorų padalinio suaugusių mėgėjų teatro „Šnekutis“ spektaklis „Senaties terminas“ pagal Juozo Marcinkevičiaus pjesę, kurį režisavo Nijolė Knečiūnaitė-Čirūnienė, pažadino žiūrovų prisiminimus apie sudėtingą pokario Lietuvos žmonių gyvenimą bei likimus. Ar mūsų tautos išgyventa pokario tragedija ir individuali to meto žmogaus tragedija turi senaties terminą, kiekvienas žiūrėjęs spektaklį galėjo atsakyti pats.  
         Šmaikštus Židikų kultūros centro suaugusių mėgėjų teatro „Kaimo išmislai“ spektaklis pagal A. Kazragio komediją „Tuščia kertelė širdyje“, režisuotas Ilonos Michalenkovienės, su autentiškais scenografiniais sprendimais, kostiumais ir nuoširdžia vaidyba pralinksmino žiūrovus ir padovanojo receptų, kaip tvarkyti savo širdies reikalus.
           Trakų rajono Rūdiškių kultūros centro „Bajorų teatro“ kolektyvas spektakliu „Trijų velnių valsas“ (scenarijaus autoriai ir režisieriai Vytautas Mikalauskas ir Justina Bendinskytė) pastatytu remiantis Žemaitės pjese „Trys mylimos“ savo sceninėmis šėlionėmis ir tobula artistų vaidyba patvirtino savo meistriškumą ir Paragių scenoje. Šis kolektyvas iš Italijoje vykusio teatrų festivalio šių metų liepos mėnesį parsivežė pirmo laipsnio diplomą. Režisierius Vytautas Mikalauskas dėkojo už pakvietimą ir už galimybę sugrįžti į savo gimtąją Žemaitiją, mat yra kilęs iš Mažeikių. 
          Paskutinis Židikų kultūros centro lėlių teatro „Bebenčiukas“ spektaklis „Į šviesą“ pagal Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos kūrinį, kurį režisavo Ilona Michalenkovienė, pasakojo istoriją apie svajonę, siekį mokytis ir šių svajonių trapumą. Vaikams buvo įdomu matyti lėles, girdėti pasakojamą istoriją,  o suaugusiems žiūrovams priminė, koks sunkus buvo mūsų tautos ėjimas į išsilavinimą ir į šviesą.
            Tradiciškai krivūlę užbaigė nuotaikinga muzikinė programa, kurią žiūrovams dovanojo Šiaulių miesto kultūros centro „Laiptų galerija“ folkloro ansamblio „Salduvė“ kolektyvas ir vadovas Darius Daknys. Skambėję romansai, polkos ir kiti kūriniai sušildė ištvermingiausių žiūrovų širdis. Išlydėjusi Paragių šventės žiūrovus, „Salduvės“ ansambliečiams muziejaus vadovė aprodė Lazdynų Pelėdos memorialinio muziejaus erdves, parką, Nikodemo Ivanausko sodintą liepų alėją ir papasakojo čia gyvenusių asmenybių istoriją. 
             Dėkingi esame moterų klubui „Akmenietė“, kurios įgyvendindamos projektą   savo dainomis, spalvingais vainikais bei nuostabiomis puokštėmis papuošė šventę ir apdovanojo kolektyvų vadovus.
                 Projekto „Sugrįžimai į Paragius“ metu sukurtos ąžuolinės skulptūros, kurias išdrožė drožėjai: Kęstutis Butnoris iš Alkiškių – „Nikodemo svajonės“, Saulius Statkus iš Tryškių – „Seserų bendrystė“, Vaidas Šiurkus iš Šiaudinės – „Knygnešys“ ir „Apuokas“. Skulptūros papuošė Paragių dvarelio parką ir suteikė jam naujos gyvasties.
              Ketvirtus metus iš eilės savo apsilankymu mus pagerbia Marijos Lastauskienės-Lazdynų Pelėdos anūkas Rimantas Matulis. Šiemet į šventę atvyko ir visi jo vaikai: Daumantas su šeima, Visvydas bei dukra Raminta su savo vaikais. Džiugu paminėti, kad Visvydas su Raminta protėvių sodyboje lankėsi pirmą kartą ir labai džiaugėsi puikiais spektakliais, priėmimu bei ypatinga Paragių aura.
             Dėkojame Akmenės rajono savivaldybės Akmenės krašto muziejaus kolektyvui: direktorei Lionei Stupurienei, muziejininkei Raimondai Gaubytei-Kiminei ir Simono Daukanto memorialinio muziejaus padalinio vadovei Elenai Sakalei už visapusišką pagalbą ruošiantis šventei ir šventės metu. Nuoširdžiai dėkingi esame Akmenės krašto muziejaus vyr. fondų saugotojai Sandrai Saliamanienei už profesionalias konsultacijas rengiant projektus Lietuvos kultūros tarybos konkursams.
Projektą „Sugrįžimai į Paragius“ finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Akmenės rajono savivaldybė.
Projekto informaciniai rėmėjai: Šiaulių televizija ir Akmenės rajono laikraštis „Vienybė“.
Projekto partneriai: Papilės seniūnija, Tryškių miestelio bendruomenė ir Kairiškių daugiafunkcio centro klubas „Margažiedis“.
Projekto organizatoriai: Akmenės rajono savivaldybės Akmenės krašto muziejus ir jo padalinys Lazdynų Pelėdos memorialinis muziejus.
Renginio nuotraukos Lionės Stupurienės, Jono Vapsvos, Sandros Sakalauskienės.
           Nuoširdžiausia padėka Paragių žiūrovams, kurie atvyksta į mūsų renginį, kurie dėkoja už puikius spektaklius ir nuostabiai praleistą laiką Paragių dvarelyje.

Informaciją parengė Akmenės rajono savivaldybės Akmenės krašto muziejaus padalinio
Lazdynų Pelėdos memorialinio muziejaus ir projekto „Sugrįžimai į Paragius“
vadovė Sandra Sakalauskienė

„Širdys pilnos etnokultūros“

            Lazdynų Pelėdos memorialiniame muziejuje Paragiuose 2022 m. liepos 12 – 15 dienomis vyko etnokultūros išsaugojimui ir puoselėjimui skirta stovykla „Pažink savo kraštą pagal Lazdynų Pelėdos raštą“. Stovykloje dalyvavo Tryškių miestelio bendruomenės Vaikų dienos centro lankytojai ir Akmenės meno mokyklos folkloro ansamblio „Austėja“ narės.
       Pirmoji stovyklos diena buvo skirta įvairioms juostų pynimo, vijimo, rišimo technikoms įsisavinti, žaidimams ir pirties paslaptims. Išgirdę iš muziejininkės Sandros Sakalauskienės istoriją apie Sofijos Pšibiliauskienės gebėjimą austi, susipažinę su jos austų juostų pavyzdžiais ir išklausę edukacinio užsiėmimo vadovės Augustės Gaidytės – Palaitienės įvadinės dalies apie juostų rišimo ir vijimo subtilybes, susirinkusieji kibo į darbą.  Mažieji stovyklos dalyviai juostutes pynė skritulio pagalba. Dauguma stovyklos dalyvių pasirinko sau juostą nusivyti kaladėlėmis. Ištvermingiausieji savo kantrybę išbandė pindami juostą egliniu aukštaitišku būdu. Po pietų pertraukos sekė kitos edukacinės veiklos. Pirmiausia judrių žaidimų metu sušilome ir išsijudinome žaisdami kartu Margaritos Bladženauskaitės parengtus teatralizuotus žaidimus. Po jų sekė neišdildomą įspūdį palikęs teatralizuotas pirties ritualas su Pirčiuko paslaptimis, mįslėmis ir pašmaikštavimais, apipintas kanklių skambėjimo, būgno garsų bei istorijų apie Lazdynų Pelėdą. Pirtininkė Margarita paskleidė žolelių magijos, kvapniųjų vantų kvapą ir supažindino vaikus su kitomis pirties paslaptimis.
         Antroji stovyklos diena buvo skirta liaudies instrumentams ir dainoms. Folkloro ansamblio „Austėja“ vadovė Auksė Nainytė su ansamblio narėmis panardino stovyklos dalyvius į žemaitiškų dainų ir kanklių garsų skambesį. Svarbiausia, kad atsirado gausus būrys norinčiųjų muzikuoti kartu. Dienos pabaigoje ansambliečių surengto koncerto metu stovyklautojai jau dainavo kartu. Tapo akivaizdu, kad muzika sujungia širdis. Pasitelkę Lazdynų Pelėdos receptų knygos receptus ir ten rastus sriubų virimo patarimus išsivirėme puikius pietus.
         Trečiąją stovyklos dieną išsiruošėme aplankyti Kuršėnų dvaro ir susipažinti su jo istorija. Juolab, kad Kuršėnuose palaidotas švietėjas, poetas, visuomenės veikėjas Laurynas Ivinskis paskatinęs seseris Sofiją ir Mariją Ivanauskaites rašyti.  Seserys tapo rašytojomis, pasirašinėjusios tuo pačiu Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu, savo jėgas sujungę Lietuvybės ir tautinio atgimimo stiprinimui.  Apsilankėme ir Šiauliuose, kur Lazdynų Pelėdos brolis Gustavas Ivanauskas turėjo laimės mokytis tuometinėje gimnazijoje. Frenkelio vilos kieme grožėjomės rūmais ir nuostabiais rožynais. Aplankėme žymųjį auksu žibantį „Šaulį“, skirtą Saulės mūšio paminėjimui. Pasivaikščiojome prie Talšos ežero ir smagiai leidome laiką žaidimų aikštelėse. Dieną vainikavo apsilankymas kino teatre.
         Ketvirtąją dieną skyrėme knygnešių tematikai. Skaitėme ištraukas iš Lazdynų Pelėdos romano „Iki mirties“, kuriame puikiai aprašyta pasirinkimo dirbti tautos labui dilema, šį darbą lydėjusi katorgos ir caro pareigūnų žiaurių susidorojimų grėsmė. Džiaugėmės, kad lietus nesutrukdė žaisti senųjų folklorinių žaidimų. Žaidimo „Geny, geny lėk“ trys nugalėtojos buvo apdovanotos rašytojos Nijolės Kliukaitės-Kepenienės knyga „Verpėjėlė“.  Šią liepos savaitę gyvybe alsavo Paragių sodyba kaip ir prieš daugybę metų, kai vasaromis su savo vaikais į Paragius sugrįždavo rašytojos seserys ir skambėdavo juokas, dainos, gyvastimi prisipildydavo visi vienkiemio kampeliai bei namų kertės.
          Nuoširdžiai dėkojame projekto partneriams: Tryškių miestelio bendruomenės Dienos centro lankytojams ir darbuotojoms, kurių dėka stovyklautojai linksmai pramogavo, įdomiai mokėsi juostų pynimo, skaniai pietavo ir turiningai keliavo. Esame dėkingi Akmenės rajono meno mokyklos folkloro ansamblio „Austėja“ narėms ir vadovei Auksei Nainytei už kanklių muziką ir žemaitiškas dainas.
          Projektą „Sugrįžimai į Paragius“, kurio dalis buvo etnokultūros stovykla „Pažink savo kraštą pagal Lazdynų Pelėdos raštą“ finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Akmenės rajono savivaldybė.
          Informaciją parengė projekto ir stovyklos sumanytoja Akmenės rajono savivaldybės Akmenės krašto muziejaus padalinio Lazdynų Pelėdos memorialinio muziejaus vadovė Sandra Sakalauskienė.

              Fotografijos Ritos Balsienės

Prie Išminčių stalo jau dviese

           Sandra Saliamanienė, Akmenės krašto muziejaus vyr. fondų saugotoja, parengė projektą „Liudviko Jakavičiaus 150-ųjų gimimo metinių paminėjimas ir įamžinimas skulptūrinėje kompozicijoje“. Projektas numatytas įamžinti ir paminėti Akmenėje gimusį Liudviką Jakavičių - knygnešį, knygų leidėją, teatro aktorių ir režisierių, minint jo 150 -ąsias gimimo metines. Buvo surengtas koncertas L. Jakavičiaus garbei, išleisti lankstinukai, nušviesti gyvenimo fragmentai, žaismingai pristatyta kūryba.  Pagrindinė  ir esminė projekto mintis – sukurti skulptūrą, kuri turėtų būti antroji „Išminčių stalo“ skulptūrinės kompozicijos dalis. Pirmoji skulptūra,  sukurta 2020 metais, skirta Kalikstui Kasakauskui – teologijos mokslų daktarui, kunigui, tarnavusiam Akmenėje,  kalbininkui, parengusiam pirmąją žemaičių gramatiką. Galutiniam etape, sukūrus trečią skulptūrą Domui Šidlauskui, ši ilgam taps miesto puošmena, istorijos šaltiniu, bus įtraukta į lankytinų vietų  sąrašą. Kai bus pagamintos visos trys skulptūros, tada jie galės susėsti kartu prie vieno stalo.

Parengė Akmenės krašto muziejaus vyr. fondų saugotoja Sandra Saliamanienė

Apie projektą „Sugrįžimai į Paragius“

              Džiugu, kad 2021 metų II pusmetyje laimėjus konkursą pagal Tolygios kultūrinės raidos programos Šiaulių apskrities prioritetą: etninės kultūros išsaugojimas ir puoselėjimas 2021-3 projektas „Sugrįžimai į Paragius“ gavo finansavimą iš Lietuvos kultūros tarybos  ir Akmenės rajono savivaldybės.
              Projekto metu surengta šiaudinių skulptūrų pynimo edukacija pagal Sofijos Pšibiliauskienės išaustų juostų  pavyzdžius. Edukacijoje dalyvavo Tryškių miestelio bendruomenės nariai, Tryškių miestelio bendruomenės Dienos centro lankytojai, Kairiškių daugiafunkcio centro klubo „Margažiedis“ nariai, Akmenės r. savivaldybės Akmenės krašto muziejaus vyr. fondų saugotoja Sandra Saliamanienė, muziejininkė Raimonda Gaubytė-Kiminė, Lazdynų Pelėdos memorialinio muziejaus turizmo vadybininkas Vaidotas Sakalauskas ir Sandra Sakalauskienė, Lazdynų Pelėdos memorialinio muziejaus vadovė. Akmenės r. savivaldybės Akmenės krašto muziejaus vyr. fondų saugotoja Sandra Saliamanienė supažindino edukacijos dalyvius su tautodailėje randamų ženklų reikšmėmis ir dalyviai išstudijavę Sofijos Pšibiliauskienės austų juostų  pavyzdžius patys ėmėsi kūrybos. Po kelių valandų muziejaus klojimo sienas papuošė įvairiausių formų ir dydžių šiaudinės skulptūros. Edukacijos dalyviai jėgas atgavo skanaudami muziejininkės Raimondos išvirtą žirnių košę su mėsa pagal projektą „Senelių virtuvės paslaptys 2“. Visi edukacijos dalyviai buvo pakviesti į Mėgėjų teatrų krivūlę „Sugrįžimai į Paragius“.  
             Rugpjūčio 21 ir 22 dienomis suorganizuota devyniolika metų iš eilės Lazdynų Pelėdos memorialiniame muziejuje vykstanti dviejų dienų tradicinė Mėgėjų teatrų krivūlė „Sugrįžimai į Paragius“, kurios metu parodyti aštuoni spektakliai. Kolektyvai atvyko iš įvairiausių Lietuvos kampelių. Pirmosios dienos programoje parodyti penki spektakliai. Renginys prasidėjo Lazdynų Pelėdos memorialinio muziejaus  įkūrimo 55-erių metų sukakties paminėjimu ir Klaipėdos r. Vėžaičių kultūros centro kanklininkų ansamblio „Jovaras“ koncertine programa, vadovė Ramutė Pozingienė. Smagu, kad siekiant renginiu sudominti ir šeimas su vaikais parko scenoje parodytas Akmenės kultūros namų lėlių teatro „Lagaminas“ spektaklis su edukaciniais žaidimais „Kaip Maša susipyko su pagalve“, kurį parengė  režisierė Reda Butnorienė. Jautrią istoriją žiūrovams papasakojo Kelmės r. Tytuvėnų kultūros centro mėgėjų meno kolektyvas „Varnakalnis“ spektakliu „Motinos akys“, režisierė ir scenarijaus autorė Andrėja Gričiutė. Vėliau programoje sekė Biržų Boriso Dauguviečio teatro lyrinė komedija „Švelnus ilgesys“ pagal Floridą Buliakovą, režisierė Vita Vorienė. Šis spektaklis ne vienam žiūrovui išspaudė ašarą. Klojime suskambo juokas, kai Panevėžio r. Krekenavos kultūros centro mėgėjų teatro kolektyvas „Avilys“ vaidino komediją „Nei velnias, nei gegutė“ pagal Remigijų Paciukonį, režisierė Miranda Vaitkevičienė. Mažeikių Juozo Vaičkaus skrajojamojo teatro spektaklis „Medėja“ pagal Ž. Anujį ir Euripidą, režisierius Martynas Januška, žiūrovų buvo sutiktas ovacijomis stovint, nes papasakota istorija palietė giliausius žiūrovų sielos kraštelius.
            Antra diena prasidėjo Švento Roko atlaidais Šiaudinės Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje. Po mišių sekė Panevėžio r. Ramygalos kultūros centro mėgėjų teatro „Ąžuolynė“ spektaklis „Laiko laiškai“ pagal Pauliaus Širvio kūrybą, režisierė Audronė Palionienė. Šio poeto gyvenimo istorija ir likimas artimas kiekvieno lietuvio šeimos istorijai. Spektaklis prikaustė žiūrovų dėmesį ir sujaudino iki ašarų sielon įaugusiais poeto eilėraščių ir jau dainomis tapusiais posmais. Vienos lifte užstrigusios poros istoriją papasakojo Utenos kamerinio teatro spektaklis „Pažadėk, kad nenumirsi pirmas...“ pagal Daivos Čepauskaitės pjesę „Pupos“, režisierius Šarūnas Kunickas. Lyg veidrodyje regėjome savas tarpusavio santykių dramas, naujų atradimų ir įžvalgų poveikį su laiminga pabaiga. Kol klojime Kauno miesto kamerinio teatro trupė ruošėsi spektakliui „4 Mortos“, parke, apsuptame šimtamečių medžių, koncertavo folkloro ansamblis „Mėguva“. Kolektyvų vadovių Zitos Baniulaitytės ir Dianos Šeduikienės parengta koncertinė programa nepaliko abejingų. Skambančios dainos užpildė parko erdvę, suvirpino širdis, o linksmi šokiai išjudino nuo sėdėjimo sustingusius žiūrovų kaulus. Koncertinė programa apie biteles ir liepas Paragių šimtamečių medžių apsuptyje tiko kaip medus ant duonos. Laikas iki paskutinio spektaklio netruko prabėgti. Šventinę programą užbaigė Kauno kamerinio teatro spektaklis „4 Mortos“. Nepaisant vėlyvo laiko Paragių klojimas buvo pilnas žiūrovų. Režisieriaus Dariaus Rabašausko pastatymas ir talentingų aktorių vaidyba padėjo pažvelgti į siaubą keliančią mirties neišvengiamybę kaip į duotybę, padedant ją prisijaukinti ar bent susipažinti kaip su nepažįstamu žmogumi sutiktu vakarėlyje. Susipažinus įtampa dažniausiai sumažėja. Lauritos Peleniūtės atliekamos dainos įsismelkia širdin, meistriška aktorių Margaritos Bladženauskaitės, Indrės Puišytės, Jonės Dambrauskaitės žaisminga vaidyba ir siautulys scenoje padeda susitaikyti ir priimti spektaklį kaip dovaną, kaip nuostabią akistatą su neišvengiamybe.
              Šis susitikimas žavus tuo, kad kolegos teatralai susitinka kolegas be festivaliams būdingo jaudulio, be varžytuvių jausmo, giminaičiai - savo senokai matytus giminaičius, kraštiečiai - kraštiečius. Visiems atvykusiems ošia šimtametės liepos, susirinkusius apgaubia ypatinga Paragių aura, o muziejaus kolektyvas dovanoja atvykusiems šiltą, jaukią teatro šventę gimtuosius namus ir tėviškę primenančioje aplinkoje.
              Akmenės rajono gyventojams buvo suteiktas nemokamas pavežėjimas maršrutu: Naujoji Akmenė, Akmenė, Venta, Papilė, Šiaudinė, Paragiai. Pertraukų metu vyko audimo edukacija, prekyba tautodailininkų ir amatininkų sukurtais darbais, kaimišku, senolių laikus primenančiu, maistu.
                Dėkojame informaciniams rėmėjams. Renginio anonsą parengė Šiaulių televizija rubrikoje „Svečias“, renginio metu Šiaulių televizija parengė specialųjį reportažą. Akmenės rajono laikraštis „Vienybė“ išspausdino skelbimus ir straipsnį apie Mėgėjų teatrų krivūlę „Sugrįžimai į Paragius“.
              Džiaugiamės, kad iš projektui skirtų lėšų pavyko pasisiūti Žemaitijos regiono moters tautinį kostiumą, kuris Lazdynų Pelėdos memorialiniame muziejuje vykstantiems renginiams, edukacinėms veikloms bei ekskursijoms suteikia iškilmingumo ir tarnauja lyg duoklė Lazdynų Pelėdos indėliui į tautiškumo išsaugojimą bei puoselėjimą.
              Projekto finalinė dalis – išleistas 2022-ųjų metų kalendorius „Sugrįžimai į Paragius“ – dovana projekte dalyvavusių bendruomenių nariams, Akmenės rajono švietimo ir kultūros įstaigoms, rėmėjams ir muziejaus bičiuliams.  

Parengė Lazdynų Pelėdos memorialinio muziejaus
ir projekto vadovė Sandra Sakalauskienė

Projektą finansavo:

Projekto rėmėjai: UAB „Malorija“ direktorius Aloyzas Jarošaitis, Tryškių miestelio bendruomenė

Informaciniai rėmėjai: Šiaulių televizija, Akmenės rajono laikraštis „Vienybė“

Projekto partneriai: Papilės seniūnija, Tryškių miestelio bendruomenė, Tryškių miestelio bendruomenės Dienos centras, Kairiškių daugiafunkcio centro klubas „Margažiedis“, Raudonskardžio bendruomenė,

Projekto iniciatorius: Akmenės r. savivaldybės Akmenės krašto muziejus

Projekto vykdytojas:  Akmenės r. savivaldybės Akmenės krašto muziejaus padalinys Lazdynų Pelėdos memorialinis muziejus

Viešės ir išeigos pagal Simoną Daukantą

Šio projekto vykdymo metu organizuojant parodas ir edukacies veiklas siekiama atgaivinti krašto etninę kultūrą, kurią surinko ir užrašė Lietuvos istorikas Simonas Daukantas. Siekiama pritraukti daugiau lankytojų į muziejų vykdant edukacines veiklas, bet ir pasidžiaugti atnaujintais muziejaus ekspozicijos stendais.

Vienas iš svarbiausių uždavinių – Simono Daukanto memorialinio muziejaus ekspozicinių stendų atnaujinimas, stendai paaukštinti, nušlifuoti ir perlakuoti.

Atnaujintus stendus puošia mediniai paukšteliai, kuriuos per Vidos Čyžienės vedamą edukaciją mokėmės nudažyti akriliniais dažais – tai kūrybinės dirbtuvėlės, kuriose dalyvavo tiek vaikai, tiek suaugę. Surengta Vidos Čyžienės medinių paukščių paroda muziejuje, kuri džiugino visus apsilankiusius Simono Daukanto memorialiniame muziejuje.

Kitų kūrybinių dirbtuvėlių metu buvo mokomasi karpyti popierines tradicines lietuviškas užuolaidėles, kuriomis bus puošiami muziejaus langai ne tik šio projekto metu, bet įvairių tradicinių švenčių metu, nes buvo įsigytos net keturios Odetos Bražėnienės karpinių knygos, pagal kurias bus galima toliau vesti edukacijas moksleiviams mokantis karpyti ir raižyti skalpeliais popierių.

Taip pat buvo vedamos dar dvi edukacijos ketvirtokams: iš spalvoto popieriaus vaikai kūrė paveikslus, kirpo, pjaustė ir klijavo ant juodo popieriaus, vėliau šie darbeliai įrėminti ir eksponuojami Simono Daukanto memorialiniame muziejuje.

Tikimės, kad Simono Daukanto memorialinis muziejus sulauks daug daugiau lankytojų, kurie pajaus tą lietuvišką etninę dvasią trobelėje prie Ventos upės.

Parengė Akmenės krašto muziejaus muziejininkė Raimonda Gaubytė-Kiminė

Akmenės krašto muziejaus projektas „Senelių virtuvės paslaptys 2“

     Nesveika mityba ir mažas aktyvumas tai - lėtinių ligų atsiradimas ir nutukimas. Siekiant to išvengti, šiuo projektu norime paskatinti atkreipti dėmesį į sveiką mitybą, prisiminti senolių virtuvės paslaptis, leidžiančias išlaikyti tvirtą sveikatą. Seniau žmonės maitinosi tuo, ką patys užsiaugindavo. Virtuvės patiekalų sezoniškumas – tai vienas iš svarbių elementų, į kurį verta atkreipti dėmesį.
       Geri mitybos įpročiai, produktų derinimas padeda išlaikyti normalią žmogaus sveikatos būklę, o to mums visiems ir reikia šiuo sudėtingu COVID-19 laikotarpiu.
     Organizuojamomis paskaitomis ir edukacijomis siekėme supažindinti projekto dalyvius su sveikos gyvensenos principais. Profesionalių dietologų ir trenerių paskaitos  – tai puiki galimybė projekto dalyviams pasikonsultuoti asmeniškai ir užduoti klausimus vykusioje paskaitoje, kuri vyko Akmenės krašto muziejuje.
      Projekto metu siekiama skatinti projekto dalyvius maitintis sveikiau, atsikratyti viršsvorio. Paskaitos metu buvo pristatomas maisto produktų derinimas. Projekto metu dalyviai susirado bendraminčių, pasisėmė patirties, prisilietė prie senolių patiekalų paveldo, išmoko derinti maistą ir fizinį aktyvumą.

     Įvykdytos veiklos:

1. Paskaita “Hipertenzija ir mityba” įvyko nuotoliniu būdu per zoom platformą.  https://www.facebook.com/Akmeneskrastomuziejus/posts/339764844619108. Šios paskaitos metu buvo užduodami klausimai, į kuriuos mitybos specialistė Raminta Bogušienė plačiai atsakė.
2. Maisto gaminimo edukacijos: Lazdynų Pelėdos memorialiniame muziejuje su šiuo projektu prisijungta prie šiaudinių skulptūrų gaminimo. Buvo virta žirnių košė su spirgais ir pavaišinti edukacijos dalyviai. Žirniai maistingi ir nuo senų laikų auginami mūsų kraštuose, dar randama informacijos baltiškuose raštuose apie žirnius ir jų patiekalus. Taip pat buvo virta perlinių kruopų košė Simono Daukanto memorialiniame muziejuje su spirgais uzbekiškame ketaus puode lauke, kuris įsigytas  iš šio projekto lėšų. Perlinės kruopos taip pat maistingos ir labai naudingos mūsų sveikatai, tik gaila, kad šiais laikais ypač jauni žmonės nebemėgsta jų. Todėl buvo sumanyta pagaminti šį patiekalą. Tikrai pavyko puiki košė ir visi valgė pasigardžiuodami.
3. Arbatų degustavimas vyko Simono Daukanto memorialiniame muziejuje, vyko Kultūros paveldo dienos ir ta proga vyko dailyraščio rašymas su ketvirtokų dviem klasėmis. Po dailyraščio rašymo vyko arbatų degustavimas su šakočiu. Kita arbatų degustacija vyko per Simono Daukanto gimtadienį.
4. Lengvų užkandžių ragavimas vyko taip pat S. Daukanto memorialiniame muziejuje - tai buvo sveikuoliški sumuštinukai su įvairiomis sėklomis ir riešutais: sezamo, linų sėmenimis, saulėgrąžomis, moliūgų sėklomis, kanapių sėklomis, migdolais ir kt. Iš pažiūros atrodo keisti sumuštiniai: duona, sviestas ir stambiai sumaltos sėklos ir riešutai, apibarstyti ant sviesto, bet labai skanūs ir sveiki. Tikrai ne kasdien valgome tokius sumuštinius, tad nors šio projekto deka galėjome pasmaguriauti kitokių sumuštinių.

     Apibendrinant galima teigti, kad maisto ir arbatų degustacijų dalyviai susipažino su senelių valgiais, juos ragavo. Puiki edukacija vyko verdant košę lauke ant laužo, buvo įdomu ne tik patiems organizatoriams, bet ir proceso stebėtojams, S. Daukanto gimtadienio svečiams ir protmūšio dalyviams.

Parengė Akmenės krašto muziejaus muziejininkė Raimonda Gaubytė-Kiminė

Išminčių stalas 

Akmenės krašto muziejaus vyr. fondų saugotoja, Sandra Saliamanienė, parengė projektą „Išminčių stalas“.

Projektas numatytas įamžinti Akmenėje kūrusias ir gyvenusias iškilias asmenybes, kurios savo gyvenimo realiu laiku, veikla ir požiūriu vargiai būtų susėdusios prie bendro stalo. Pagrindinė  ir esminė projekto mintis – pavaizduoti skulptūrinėje kompozicijoje, kokios skirtingos asmenybės kūrė Lietuvos istoriją. Pirmoji skulptūra, sukurta 2020 metais menininko Antano Adomaičio, skirta Kalikstui Kasakauskui – teologijos mokslų daktarui, kunigui, tarnavusiam Akmenėje,  kalbininkui, parengusiam pirmąją žemaičių gramatiką, skulptūrinėje kompozicijoje „Išminčių stalas“. Nežiūrint, kad lėšos buvo paskirtos tik paminklo K. Kasakauskui kūrimui, pavyko ir savo jėgomis surengti susitikimą su kalbininke Lina Mūriniene prisimenant K. Kasakauską tema „Žemaičių kalba dabar ir anuomet.“

Projektas finansuojamas kultūros tarybos 3500 eurų, taip pat prisidėjo visuomeninė organizacija „Akmenės bendruomenė“, skirdama 1600 eurų ir Kraujučio įmonė „Aras“ skyrė 300 eurų akmens parvežimui.

SENELIŲ VIRTUVĖS PASLAPTYS

Akmenės krašto muziejaus vyr. fondų saugotoja Sandra Saliamanienė parengė projektą „Senelių virtuvės paslaptys“, kuris finansuojamas Akmenės rajono savivaldybės. Projekto svarbiausias prioritetas – sveikos mitybos skatinimas ir nutukimo prevencija.
Projekte buvo numatytos dvi paskaitos sveikos gyvensenos klausimais, kurias skaitė:

1. Rūta Beišytė, kuri turi aerobikos ir fitneso trenerės aukštąjį išsilavinimą. Ši profesija jai ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas. Paskaitos metu buvo pristatyta jos parašyta knyga „Ideali figūra”.
2.  Edvardas Bliumas, kuris yra Šiaulių sporto klubo “Eurogym” treneris ir mitybos specialistas. Prieš pat paskelbiant visuotinį karantiną (2020-11-06) vyko paskutinis viešas renginys, laikantis saugaus atstumo. Edvardas Bliumas vedė aktyvią diskusiją sporto ir mitybos klausimais lauke, prie Akmenės kultūros namų, ant kalniuko.

Obuoliadienio šventėje šurmuliavo mugė, vyko koncertas, o Akmenės krašto muziejus prisidėjo su projektu „Senelių virtuvės paslaptys“ – buvo verdama gardi košė ir vaišinama tradiciniais senoviniais sumuštinukais.
Tautodailininkų – meno kūrėjų plenero uždarymo šventėje Paragiuose, Lazdynų Pelėdos memorialiniame muziejuje Sandra Saliamanienė vaišino visus grybų pyragu ir nepamirštamo skonio sėklų sumuštinukais, kurie buvo labai greitai suvalgyti.
Tradiciškai Akmenės krašto muziejuje švenčiamą Latvijos nepriklausomybės dieną buvo prikepta pyragų, kuriais buvo pavaišinti Akmenės rajone gyvenantys Latvių draugijos nariai ir kultūros įstaigų darbuotojai. Projekto vadovė Sandra Saliamanienė yra Akmenės rajono Latvių draugijos SAKTA pirmininkė, todėl šis projektas buvo puiki priemonė paminėti Latvijos nepriklausomybės dieną kitaip.

Siūlome Advento laikotarpiu ir Jums išbandytus Senelių virtuvės receptus.

Sumuštinukų receptas: juoda duona, lydytas sviestas, kanapių sėklos, sėmėnys, įvairūs riešutai, sezamas, moliūgų sėklos. Visi riešutai ir sėklos sumalami kavamale, pagardimama druska. Ant duonos užtepti sviesto ir pabarstyti sėklų mišiniu. Puikus atventinis patiekalas.

Grybų pyragas: įdarui reikia pakepintų svogūnų su grybais, taip pat dedamos nuplikytos spanguolės. Tešlą gaminame šitaip: Miltus sumaišome su sausomis mielėmis. Pašildome pieną, įdedame cukraus ir druskos. Viską sumaišyti, padėti, kad pakiltų. Iškočioti, kepimo indą patepti riebalais, iškloti skardą tešla, dėti įdarą ir vėl uždengti tešla. Kepti 40 min 180ºC. Skanaus.

Apie Akmenės krašto tautodailininkų ir laisvųjų meno kūrėjų plenerą

     Džiugu prisiminti atradimų, bendrystės laiką Paragiuose, kai sukvietėme Akmenės krašto tautodailininkus bei laisvuosius meno kūrėjus į Tautodailės metams bei Akmenės rajono 70-mečiui paminėti skirtą plenerą ir pasimėgauti proga pabendrauti su kolegomis, pasidalinti patirtimi bei įžvalgomis, pamokyti ir pasimokyti naujų dalykų. Dėkojame Gintautui Neimanui, Kęstučiui Butnoriui, Onutei Deniušienei, Daliai Kundrotienei, Zitai Liaukšienei, Darijai Vaičiuvienei, Sonatai Pocienei, Antanui Adomaičiui, Vytautui Šlaustui, Vidai Čyžienei, kad 2020 m. rugsėjo 15 - 19 dienomis dalyvavo Lazdynų Pelėdos memorialinio muziejaus projekto "Pabuskit, staklelės, pakvieskit dvarelin" kontekste tautodailininkams suorganizuotame plenere. Nuoširdžiai dėkojame Onai Deniušienei už pravestą „Juostų rišimo“ pamoką. Taip pat dėkojame kolegei Sandrai Saliamanienei už tapybos pagrindų pamoką. Smagu, kad edukacinėse veiklose dalyvavo ne tik plenero dalyviai, bet ir muziejaus svečiai: Mariukas, Vilma, Diana, Bronelė, Audrius. Už muzikinę staigmeną plenero baigiamajame renginyje dėkojame kaimynui Marijui Lopaičiui.
     Tautodailės metams ir Akmenės rajono 70-mečiui skirtą projektą „Pabuskit, staklelės, pakvieskit dvarelin“ finansavo Lietuvos kultūros taryba ir UAB "Akmeresta".

Informaciją parengė Lazdynų Pelėdos memorialinio muziejaus

ir projekto vadovė Sandra Sakalauskienė